Kai termometro stulpelis Lietuvoje nusileidžia iki –20 °C, net ir šiuolaikinių namų savininkams kyla nerimas. Ar sistema „neužšals“? Ar neprireiks papildomo šildymo? Ar sąskaitos nešaus į kosmosą? Nors apie šilumos siurblius kalbama jau seniai, būtent stiprūs šalčiai vis dar kelia daugiausia klausimų ir mitų.
Paradoksas tas, kad tokios temperatūros nėra netikėtos technologijai. Jos buvo numatytos jau projektavimo etape.
Kaip įmanoma išgauti šilumą iš –20?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška: jei lauke –20, iš kur apskritai paimti šilumą? Tačiau oras, net ir labai šaltas, vis tiek turi energijos. Šilumos siurblys jos „nesukuria“, jis ją perkelia, lyg šaldytuvas, tik veikiantis atvirkščiai.
Net esant dideliam šalčiui, išorinis blokas surenka likutinę šiluminę energiją iš oro, suspaudžia ją kompresoriumi ir perduoda į namų šildymo sistemą. Procesas tampa mažiau efektyvus nei esant +5 ar 0 °C, bet jis niekur nedingsta. Sistema dirba, tik „su didesne apkrova“.
Kodėl –20 Lietuvoje nėra ekstremali riba?
Svarbu suprasti, kad Lietuvoje –20 °C nėra kasdienybė visą žiemą. Dažniausiai tai būna kelių dienų ar savaičių epizodai. Likusį laiką temperatūra sukasi apie –5, –10 ar net aukščiau. Ir būtent šiam klimatui šiuolaikinės sistemos yra optimizuotos.
Modernūs šilumos siurbliai oras vanduo projektuojami taip, kad pilnai funkcionuotų net esant –25 °C, o kai kurie modeliai ir dar žemesnėse temperatūrose. Tai reiškia, kad –20 nėra kritinė riba, o tiesiog viena iš darbo sąlygų.
Kas keičiasi siurblio darbe per stiprų šaltį?
Didžiausias pokytis – efektyvumas. Kuo šalčiau lauke, tuo daugiau elektros reikia tam pačiam šilumos kiekiui pagaminti. Tai nereiškia, kad sistema „nebeapsimoka“, bet reiškia, kad trumpą laiką ji dirba mažiau ekonomiškai.
Taip pat dažniau įsijungia atitirpinimo ciklai. Ant išorinio bloko šilumokaičio kaupiasi šerkšnas, kurį sistema periodiškai pašalina. Tai normalus procesas, o ne gedimas, nors kai kuriems žmonėms jis sukelia nereikalingą stresą. Svarbu atminti, kad atitirpinimo metu šildymas namuose nenutrūksta. Šilumos sistema turi inerciją, o procesas trunka trumpai.
Ar reikia papildomo šildymo?
Tai vienas dažniausių klausimų. Atsakymas priklauso ne tiek nuo lauko temperatūros, kiek nuo namo ir projekto. Gerai apšiltintame, sandariame name, kur sistema parinkta pagal realų šilumos poreikį, papildomas šildymas dažniausiai nereikalingas net ir per didelius šalčius.
Kai kuriose sistemose įmontuotas elektrinis tenas, kuris veikia kaip saugiklis (ne kaip pagrindinis šildymas, o kaip atsarginė pagalba ekstremaliomis sąlygomis). Praktikoje jis dažnai net nespėja įsijungti arba dirba labai trumpai. Problemos dažniausiai kyla tada, kai sistema buvo parinkta „ant ribos“ arba namo šilumos nuostoliai didesni nei numatyta.
Kodėl vieniems –20 nėra problema, o kitiems tampa drama?
Skirtumas slypi ne technologijoje, o planavime. Netinkamai parinkta galia, per aukšta šildymo sistemos temperatūra, seni radiatoriai ar prasta namo izoliacija gali sukurti įspūdį, kad „siurblys nebetraukia“.
Iš tikrųjų jis daro tai, ką gali, bet jam tenka kompensuoti neefektyvų pastatą, todėl dažnai girdimi skirtingi pasakojimai apie tą pačią technologiją: vieniems viskas veikia sklandžiai, kitiems atrodo, kad sistema „ne Lietuvai“.
Kaip elgtis per didelius šalčius?
Didžiausia klaida – panikuoti ir pradėti keisti nustatymus kas kelias valandas. Šilumos siurblys nėra katilas, kuriam reikia „padidinti ugnį“. Jis geriausiai veikia stabiliai. Rekomenduojama palaikyti pastovią temperatūrą, neeksperimentuoti su dideliais naktiniais sumažinimais ir leisti sistemai dirbti tolygiai. Taip ji sunaudos mažiau elektros ir užtikrins komfortą net ir per šalčius.
Mitų pabaiga prasideda nuo realybės
Lauke –20 °C nėra egzaminas, kurį technologija gali „neišlaikyti“. Tai tiesiog viena iš sąlygų, kurioms ji buvo sukurta. Skirtumas tas, ar sistema parinkta ir įrengta galvojant apie realų Lietuvos klimatą, o ne teorines lenteles.
Tinkamai suprojektuoti šilumos siurbliai oras vanduo žiemą ne stebina, o tiesiog tyliai atlieka savo darbą – net tada, kai lauke spaudžia rimtas šaltis. Ir būtent tada dažniausiai paaiškėja, kad didžiausia problema buvo ne technologija, o mitai apie ją.
Užs. Nr. SG-26-019
