Tęsiant temą apie smetoninės kariuomenės kareivių auklėjimą nemažas dėmesys buvo skiriamas puskarininkių elgesiui viešose vietose. Todėl žurnale „Karys“ redakcija spausdino viešus pamokymus ir taisykles. Dabar tai kelia šypseną, tačiau anuomet tokios pastabos buvo būtinos.
Anot 1939 m. šaltinių „Puskarininkis su bažnyčioje sutiktais vyresniaisiais gali pasisveikinti mažu galvos linktelėjimu, tačiau tai nėra būtina. Į šventovės suolus sėsti tik tada, kai jie yra laisvi. Labai netinka šventovėje kalbėtis, o dar blogiau – juoktis. Kalbama tik tiek, kiek tai yra būtina ir reikalinga.
Pašte, banke, biure, kontoroje puskarininkis yra lygiateisis su kitais interesantais. Dėl to, nors ir uniformuotas, jis turi stovėti eilėje. Nuo stovėjimo eilėje atleidžia tik ypatingos tarnybinės pareigos. Tokiu atveju puskarininkis mandagiai atsiprašo stovinčių prieš jį asmenų, paaiškindamas tarnybinio reikalo skubotumą. Jeigu ir tuomet pasipiltų pastabos, protestai ir grasinimai iš čia pat stovinčių asmenų tarpo, reikia kreiptis į policiją.
Į teatrą ir kitas kultūrines įstaigas lankytis galima tik tvarkingais ir gerais drabužiais apsirengus. Teatre užimti atitinkamą savo karinei padėčiai vietą. Puskarininkiui netinka labai prastos, užpakalinės vietos. Tačiau reikia atsiminti, kad veržimasis į pirmas pačias geriausias vietas yra nesuderinamas su garbinga, bet kuklia puskarininkio padėtimi.
Į teatrą ar kiną visada atvykti keletu minučių anksčiau. Jei pavėluojama, neiti į vidų, o palaukti pirmosios pertraukos. Neleistina vaidinimo metu garsiai judėti kėdėje, valgyti saldainius, šokoladą. Pastabas apie veikalą pasilikti sau, neskelbti jų garsiai, kad netrukdytum savo kaimynams ir jų nenervuotum.
Puskarininkis niekada nesukels viešoje vietoje triukšmo. Tačiau būdamas ypatingo įvykio (gaisro, katastrofos, muštynių) liudininku, jis neturi likti pasyviu stebėtoju.
Jei yra reikalo, jis elgiasi energingai ir griežtai. Tačiau jei tektų pavartoti ginklą, jis turi įsidėmėti, kad ginklas vartojamas tik tada, kai nėra kitos išeities. Panaudojus ginklą puskarininkis paprastai traukiamas atsakomybėn.
Apskritai, reikia pasakyti, kad puskarininkis stengiasi neprileisti prie savęs viešų įvykių.
Įeidamas į parduotuvę, puskarininkis visada pasisveikina, o kultūringesnėse ir švaresnėse parduotuvėse nusiima ir kepurę. Pirkti pageidautina tik savo krašto gaminius, kurie dažnai yra neblogesni už užsieninius ir be to pigiau kainuoja. Neleistinas dalykas peržiūrinėti prekes, nemanant jų pirkti. Norint prekes tik pažiūrėti, geriausia apie tai įspėti pardavėją.
Sodų ir parkų paskirtis teikti malonumą visuomenei. Todėl jų švara ir tvarka turi rūpėti visiems juos lankančius. Pastebėjus, ką nevykdant (vaikščiojant uždraustomis vietomis, laužant medelius), reikia apie tai tuojau pranešti sodo administracijai, arba jei patogiau policijai.
Puskarininkis turi labai atidžiai rinktis tik tokią lankymo vietą, kuri atitiktų jo pašaukimui, taip pat užimamam laipsniui. Jo šūkis turi būti: geriau rečiau nueiti į gerą kavinę ar restoraną, negu dažniau, bet į blogesnę.
Įėjus į būstinę, bendrai pasisveikinama su joje esančiais kariais ir civiliais. Kepurė drauge su viršutiniais drabužiais paliekama drabužinėje. Tačiau vasaros metu kepurę ir kardą galima pasiimti drauge su savimi. Jei drabužinės nėra, drabužiai kabinami ant prie staliuko esančių kabliukų. Arba dedami ant laisvos tam staliukui priklausančios kėdės atlošo.
Su patarnaujančiais (kelneriais, padavėjomis) puskarininkis neturi susidraugauti. Neturi skolintis iš jų pinigų, tęsti ilgus pasikalbėjimus. Arbatpinigių jiems neduodama, nes jie yra įskaityti į sąskaitą. Tačiau už drabužinę reikia susimokėti atskirai. Atsiskaitymą su draugais reikia atlikti išėjus iš salės, tačiau ne gatvėje.
Pastebėjęs neblaivų karį, puskarininkis turi padaryti viską, kad jis būtų pašalintas iš žmonių akių. Jei neblaivusis priešintųsi, reikia imtis kuo griežčiausių priemonių, kad tikslas būtų pasiektas. Sykį pradėjus, palikti nebetinka. Geriausia neblaiviam draugui išvesti priemonė būna kitos, „geresnės“ vietos aplankymo pasiūlymas“.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. rugsėjo 17 d.
