Su nostalgija prisimenami laikai, kada Kybartų miestas žydėjo, kaip pinavija. Knibždėjo 11.000 tūkstančių gyventojų. Kiekviename name buvo po dvi, tris krautuves. Buvo prekiaujama viskuo, ką tik galima buvo parduoti. Kas antrą namą puošė restorano afišos.
Vaikščiojo kybartiečiai užsienietiškais kostiumais ar vokiškais šilkais pasidabinę. Gerdavo aukščiausios kokybės kavą, likerį ir konjaką. Švaistydavosi šimtinėmis, kaip Paryžiaus aristokratai. O vakarais pulkeliais traukdavo į Eitkūnus. Dažniausiai apsistodavo užeigoje pas vokietį, poną Menthalį. Taip, buvo tokie laikai.
Deja jau ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kybartiečių liko tik šeši tūkstančiai. Linksmos uliavojimo dienos paskendo užmarštyje. Pinigingi laikai pabėgo atgal į praeitį. O litas pasidarė jau tik mielas svečias. Ir viskas dėl to, kad Kybartuose nebeliko garsiosios muitinės. Užtrūko mažasis pasienio susisiekimas, kaip ta karvutė maitinusi miestiečius skaniai ir sočiai.
Sunku, kai užtrūksta karvutė. Tie kurie turėjo pasitaupę kelis pluoštus, pabėgo į Kauną. Deja ne visiems taip pasisekė. Daugelis dejuodavo likę Kybartuose. Dirbę artelėse, pelnęsi iš užsienietiškos prekybos sėdėjo rankas sudėję. Turėjo savo sklypą, namus, bet pragyvenimo šaltinio neliko.
Buvo siunčiamos ištisos delegacijos į laikinąją sostinę Kauną. Su šūkiais ir dokumentais, kurie maldaute maldavo grąžinti muitinę atgal į Kybartus. Kaunas tokio šaltinio atiduoti nenorėjo. Kybartiečiai dar ilgai negalėjo patikėti, kad iš praeities didybės liko tik pelenai.
Tokia padėtis paskatino įvairius linksmus nutikimus. Senais gerais laikais dažnas kybartietis vesdavo vokietę iš Eitkūnų. Dalindavo savo gyvenimą į dvi dalis – pusė Kybartuose, pusė Prūsijoje. Atėjus į valdžią Adolfui, galvas į viršų pradėjo kelti nacionalistai. Jeigu kybartiečio žmona priimdavo Lietuvos pilietybę, vokiečiai reikalaudavo išsikraustyti į Kybartus. Jei moteris vis dar jausdavosi vokiete, rasistai pasiūlydavo išsižadėti vyro ir grįžti į doros kelią.
Krizė griaudavo šeimų gyvenimus. Įsimylėjusi vokietė likviduodavo visą turtą Eitkūnuose ir skubėdavo pas vyrą. Bet kartais meilę nusverdavo arijų rasės kraujas. Žmona įsakydavo niekada jos nelankyti Eitkūnuose, neteršti nacistinės skaistybės. O vargšas vyras netekęs šeimos kaltindavo valdžią ir grimsdavo į neviltį.
Kontrabanda liko visų nuskiraustųjų ramstis. Bet ir ji labai sumenko, nuskurdo. Siena tapo akylai saugoma. Pasienio vyrai stebėdavo kiekvieno artėjančio link riboženklio žingsnį. Tapo labai rizikinga ne tik šilko gabalą, bet ir vieną kitą apelsiną po užantim persinešti. Na kartais žiebtuvėlį ar svarą žibančių akmenėlių pavykdavo prašmugeliuoti. Garsūs Kybartų kontrabandistai prieškaryje tapo tik agentų iš Eitkūnų pasiuntinukais. Rizikuodavo uždraustais į Lietuvą įvežti vaisiais ir savo galva atsakydavo už pasekmes. Tegul šimtas velnių tą Hitlerį, – raukydavosi kybartiečiai.
Anksčiau daugelis žmonių, norėdami truputį užsidirbti, versdavosi apelsinų prekyba. Nueidavo į Eitkūnus ir kiekvienas legaliai per sieną parsinešdavo po tris apelsinus. Po to parduodavo Lietuvoje uždirbdami po dešimt centų nuo kiekvieno vaisiaus. Per dieną įveikdami daugybę kartų tą patį maršrutą, sugebėdavo užsidirbti keletą litų.
Senųjų verslo ryšių tarp vokiečių ir lietuvių neišardė net Adolfas. Buvo praktikuojama labai įdomi žvejyba. Nusipirkdavo kybartietis keletą svarų sviesto, dešros, lašinių ir traukdavo prie upelio žvejoti. Atsisėsdavo ramiai sau pakrantėje ir užmesdavo meškerę be masalo. O anapus upelio, reicho pusėje, sėdėdavo toks pats meškeriotojas gerai pažįstamas lietuviui.
Staiga žvejys išvyniodavo virvutę, prie vieno galo pririšdavo sviesto svarą, prie kito akmenuką. Belikdavo tik numesti į Prūsijos pusę. Tokiu būdu Eitkūniškis sumeškeriodavo lietuviškus taukus ir sviestą. O kybartiečiui netikėtai užkibdavo keletas litų. Tai buvo paskutinis kontrandiškas mados klyksmas prieškaryje.
Tiltas skirdavo Kybartus nuo Eitkūnų. Kartais vokiečiai atvarydavo į Kybartų punktą nežinomos kilmės pilietį ir palikdavo. Štai, sakydavo – lietuvis, pasiimkite. Paaiškėdavo, kad tas nežinomas gimęs Lomžoje, gyvenęs Olandijoje, atvykęs iš Prancūzijos. Kybartų pasieniečiai vesdavo atgal į reichą. Vokiečiai nepriimdavo, atvarydavo ant tilto ir palikdavo. Taip kabėdavo žmogus tarp dangaus ir žemės. Buvo juokaujama, kad ilsisi niekeno teritorijoje. Reicho pasieniečiai tokias ekspedicijas dažnai praktikuodavo.
Didybės laikais Kybartuose azartiniai lošimai buvo aukštumoje. Ant kortų stalo šokinėdavo stambios sumos. Miesto valdžia net lošimų ruletę buvo įtaisiusi. Ištikus krizei, ketvirtąjame dešimtmetyje, apie tai buvo nepadoru net kalbėti. Tik piktos žmonos dažnai primindavo savo vyrams skaudžią praeitį: -, “Matai begėdi, netaupei pinigų, šimtines per naktį pralošdavai. Vasara artėja, nėra už ką naujos suknelės nusipirkti”. O dar sako pinigai laimės neatneša.
Kybartų burmistras neapdairiai prasitarė, kad greitai miestas pralenks Kauną. Visos gatvės bus asfaltu išlietos. Deja, 1937 m. kai kurie šaligatviai buvo negrįsti net akmenimis. Tekdavo kloti lentas, kad nereiktų braidyti per purvą.
Labai pesimistiška buvo tuometinė Kybartų panorama. Praeities jau negrąžinsi, bet norisi ją prisiminti. O dabartis? Ar pasikeis į gerą pusę? Laimė greitai išeina, bet retai sugrįžta, – niūria gaida paskutinius strichus sudėlioja prieškario reporteris.
Autorius Tomas Sušinskas
