Palaimintasis Jurgis Matulaitis – bene garsiausias Marijampolės krašto ambasadorius katalikų pasaulio kontekste.
Gimė 1871 m. balandžio 13 d. už kelių kilometrų nuo Marijampolės esančiame Lūginės kaime. Arkivyskupo atminimas įamžintas tame pačiame kaime jo vardu pavadintoje koplyčioje. Marijampolės Marijonų vienuolyne ir Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje įkurtas palaimintojo muziejus. Marijampolietis J. Matulaitis buvo viena ryškiausių katalikiškojo pasaulio asmenybių visoje Lietuvoje.
Senuose šaltiniuose aptikau knygnešio, Marijampolės kraštotyros muziejaus įkūrėjo Vinco Šlekio, (gimusio Mokolų kaime) ir prisistačiusio vyskupo Matulaičio jaunystės draugu prisiminimus. Pateikiu palaimintojo bičiulio mintis:
„Arkivyskupas Matulevičius buvo mano jaunystės dienų artimas draugas, tad, rodos, bus pravartu nors trumpai paminėti, ką aš apie jį atsimenu.
Su Matulevičių Jurgučiu teko susiartinti labai anksti: abu drauge ėjome į pradžios mokyklą ir paskui į Marijampolės gimnaziją. Mes kone kaimynai: mano, Mokolų, ir jo, Lūginės (Oranų) kaimai yra vienas šalia kito, betgi nuo mūs iki Matulaičių buvo apie trys kilometrai.
Pradžios mokyklą pradėjome lankyti 1879 m. Mokykla buvo Marijampolės miesto, bet ją lankėme daugiausiai mes, kaimiečių vaikai. Mokykla buvo toje pačioje vietoje, kur ir šiandien yra – netoli bažnyčios. Tik tada mokykla buvo viename namų gale (tame nuo bažnyčios), o kitam gale buvo cerkvė.
Gale cerkvės prie šaligatvio buvo įkaltas stulpas, kur ant skersinio buvo pakabinti trys įvairaus didumo varpeliai, kuriuos sekmadieniais ir šiaip rusų šventėmis skambindavo savotišku, rusišku būdu: iš pradžių vienu varpeliu iš reto bamsėdavo, paskui viens po kito su pertrauka, pagalios su visais trim greitai.
Mus vaikus kažin kas išmokė ir mes, rusams skambinant, dainuodavome, gražiai pamėgdžiodami rusų skambinimą: blyn, blyn, blyn. Paskui kai visus tris skambindavo: blyni piok, blyni piok. Ir kai greitai visais imdavo skambinti: za kapeiku tri blyna, za kapeiku tri blyna.
Mokytojavo T. Žičkauskas, suprantama rusiškai. Buvo ir kita mokykla, su mokytoju rusu, bet niekas iš kaimiečių vaikų į ją nėjo. Žičkausko mokyklą lankėme kone išimtinai mes, kaimiečių vaikai. Miestelėnų buvo gal ne daugiau, kaip dešimt procentų.
Vyko trejų metų kursai, ir trys skyriai. Kai būdavo gražus oras, mes, kaip pipiriukai, risdavomės visais keliais prie miesto. O Vilkaviškio plente jau prisirinkdavo mūs arti dvidešimties.
Rudeniais ir pavasariais kai keliai būdavo neišbrendami, mes raiti iki plento atjodavome. Prie kiekvieno jodavo po piemenuką, kurs namo parvesdavo mūs palaidus arklius. Čia jau mūs, pipiriukų draugėn sujodavo didelė kavalkada. Kas šeštadienis ar šiaip žydų šventėmis mums pastodavo kelią koks šimtas ar daugiau miesto žydukų, per kuriuos mums atsieidavo prasimušti. Apsimėtydavome akmenimis ar dar kažkuom.
Matulaičių Jurgutis kas rytas, eidamas į mokyklą, užeidavo pas mane. Linijomis ir „grabėmis“ jis nueidavo pas Lietuinykutį Matjošių, pakeliui, jiedu paimdavo Brundzą Antaną (už mus didesnį) ir visi užeidavo pas mane. Mes keturiese sykiu eidavome į mokyklą.
Kaip minėjau, nuo Matulaičių iki mūs buvo apie trys kilometrai, nuo mūs iki plento kiti trys, ir per patį miestą dar vienas kilometras. Taigi man iki mokyklai buvo apie keturi, o Jurgučiui septyni. Jeigu mane suvargindavo kasdien suvaikščioti aštuonis kilometrus, tai ką jau kalbėti apie Jurgutį, kai jam aštuonerių ar devynerių metų vaikui, reikėdavo suvaikščioti po keturiolika, ir tai diena į dieną, be atvangos. Vėliau su skaudama koja.
Jurgučio tėvai anksti išmirė: kai jis pradėjo eiti į mokyklą, jau neturėjo nei tėvo, nei motinos – buvo vyresniojo brolio, Jono globoje. Reikia pasakyti teisybė: brolis Jurgutį blogai globojo, net tinkamai neaprengdavo. Kai užėjus šaltam orui, mes, kiti vaikai, būdavom šiltai aprengti, Jurgutis į mokyklą eidavo su plonyčiais marškoniais trinytukais.
Rudenį ne sykį jis užėjo pas mane vestis į mokyklą visas pasmėlęs nuo šalčio. Nesykį mano mamytė šildė prieš ugnį pastirusį nuo šalčio Jurgutį, pūrydama ant brolio Jono už vaikučio apleidimą. To šildymo vaizdas dar ir dabar man stovi prieš akis: kaitriai liepsnoja sausomis malkomis perkrautas pečius, kur išsikūrenus džiaus sumalimui malti rugius. Prieš liepsną susirūpinus mano mamytė trina Jurgučio atšalusias rankutes, kraipo jį visais šonais, kad atšildytų. Ką mano dievobaiminga mamytė būtų tada maniusi, jeigu ji žinotų, kad šildo būsimą arkivyskupą?
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. sausio 3 d.
