Marijampolės ugniagesių komandos kirvininkai, lipikai ir siurblininkai

Marijampolės miesto savivaldybės iniciatyva 1930 metais iškilo naujas miesto ugniagesių namas-garažas. Miesto turto saugotojai tais metais atšventė penkiasdešimties metų jubiliejų. Naujųjų metų išvakarėse gaisrininkų komandai buvo suruoštas balius. Senojoje spaudoje ugniagesių globėjas buvo vadinamas šventu Flamarijono „vaisko“ vardu.

Pirmieji žingsniai siekiant įkurti ugniagesių draugiją įvyko dar devynioliktame amžiuje, – 1879 metais. Realus ugniagesių darbas prasidėjo po metų. Kaimynystėje esančiame Vilkaviškio mieste komanda susikūrė devyniais metais vėliau. – 1899 m. Tiek Marijampolėje, tiek Vilkaviškyje iniciatyvą suburti gaisrininkų komandas pirmieji parodė žydai.

Marijampolės apskrities akcizo revizorius Štenbergis buvo išrinktas draugijos pirmininku, o prisiekęs advokatas Zablockis paskirtas miesto komandos viršininku.

Prieš draugijos įkūrimą dalis privačių namų savininkų laikė vandens statines, kibirus, kirvius, kablius ir kitą įrangą savo namuose. Budėjo pamainomis, ir keisdavosi kas kelias savaites. Po to visa technika ir įrankiai oficialiai buvo padovanoti draugijai.

Naujojo ugniagesių garažo iškilusio 1930 metais vietoje, anksčiau, stovėjo Marijampolės arešto namai. 1882 metais miesto magistratas šalia nusikaltusių asmenų buveinės pastatė ugniagesių stoginę, nupirko mažų rankinių siurblių. Prieš pirmąjį pasaulinį karą komanda turėjo šešis vandens siurbliukus. Marijampolės ugniagesių draugijoje dirbo aštuoniasdešimt vyrų. Turėjos tris skirtingus būrius, kurių darbo specifika skambėdavo taip: kirvininkai, siurblininkai ir statininkai.

Didžiojo karo vokiečių okupacijos metu, 1915 metais, germanai jėga vertė dirbti marijampoliečius ugniagesyboje. Tačiau per prievartą dirbdami gerų rezultatų nepasiekė: vengdavo treniruotis ir vangiai skubėdavo į gaisrus.

Atkūrus nepriklausomą valstybę pirmuoju ugniagesių komandos viršininku paskirtas Gustavas Vanagaitis. Tačiau gyventojai pradėjo skųstis prastai organizuota ir motyvacijos stigusia draugija. Todėl 1924 metais buvęs Marijampolės apskrities policijos viršininkas įkuria miesto savivaldybės ugniagesių komandą iš naujo.

1925 metais Marijampolėje degė vienuolynas. Liepsnos buvo labai stiprios ir ugniagesiai nieko padaryti negalėjo. Vietinės spaudos kritikuojama ir peikiami vyrai buvo priversti atsistatydinti.

Ugniagesybos specialistas, inžinierius žydas Vitmozeris tampa naujuoju gelbėtoju. Įsigyja tuo metu galingą, naują, didelį vandens siurblį „Koebe“. Tačiau komandos viršininkų kaita išliko labai dažna. Vidutiniškai kiekvienas išbuvo ne daugiau pusantrų metų.

1929 metais ugniagesiai įsigyja automobilį ir kitus naujus įrankius. Labai šaltos žiemos prisidėjo prie reguliariai kylančių gaisrų. Todėl Marijampolės savivaldybei trūko kantrybė – iš savo lėšų pasamdė keturis reguliariai dirbusius ugniagesius. Iki tol komandos nariai jokio atlyginimo negaudavo. Komandos viršininku paskirtas Jonas Šafranauskas. Inžinierius Vitmozeris buvo paliktas miesto komendantu.

Vėliau komanda įsigijo pirmąjį motorinį vandens siurblį. 1930 metais turėjo septynis šimtus metrų žarnų. Vyrai buvo suskirstyti į skyrius. Pirmasis vadinosi rankovių sujungėjai, antrasis – švirkšlistai (vandens), o trečias – kirvininkai ir lipikai į aukštį. Pabrėžiama, kad pratimus lankydavo visi kartu, ir kiekvienas žinojo visus ugniagesio darbo etapus.

Ugniagesiai buvo priversti rengti spektaklius, rinkliavas, vakarones, sporto varžybas. Paaukotos lėšos buvo skirtos įsigyti naujų kepurių, rūbų, įrankių. Vandens rezervuarų, kurie privalėjo stovėti miesto gatvėse nuolat trūko. Paskutiniame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje komandos narių didžioji dalis buvo lietuviai. Buvo keturiasdešimt vienas ugniagesys ir dvylika griežikais vadintų muzikantų. Iš jų trisdešimt vienas buvo lietuvis, šeši žydai, du vokiečiai, vienas „baltgudis“, ir rusas.

 

Autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas

TAIP PAT SKAITYKITE