Ar gali būti kas nors geriau nei žibančios mokinių akys ir prašymas: mokytoja, norime dar kartą į čia atvažiuoti. O taip atsitiko didelei grupei marijampoliečių, kurių dauguma buvo iš Liudvinavo K. Borutos, Rygiškių Jono, Sūduvos gimnazijų; moksleiviai kalbėjo savo mokytojoms grįždami iš Donelaičio krašto. Nedrąsiai, bet su įsitikinimu sakau, kad mūsų širdies dalelė pasiliko Tolminkiemyje. Kuriame, po Lazdynėlių, Gumbinės, ne tik klausėmės poetų iš Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities, bet ir patys paskaitėme poetų kūrybos. Mūsų trumpą išstojimą renginyje giesme pradėjo Marijampolės evangelikų bažnyčios kunigas Vaidas Klesevičius.
Donelaičio žemė, visas šis kraštas laukia lietuvaičių, nes kiekvienas jų apsilankymas yra grūdas į tautiškumo išsaugojimo šiame krašte aruodą. O šį kartą mūsų, marijampoliečių, keliavo tikrai daug – 41. Džiaugiuosi mokytojų grupe ir jų suorganizuotais moksleiviais, o ypač dėkinga esu Liudvinavo K. Borutos gimnazijos mokytojai, aktyviai K.Donelaičio draugijos nariai Zitai Krukonienei, kuri pasiryžo dideliam žygiui – mokyklų grupių surinkimui.
Jau sena tradicija sutvarkyti aplinką apie Lazdynėliuose, Poeto tėviškėje, pastatytą paminklinį akmenį, kur Gumbinės 5 gimnazijos mokytoja Gražina Koliago, vadovaujanti moksleivių folkloro grupei „Nadruvėlė“, darbuojasi prižiūrėdama šią atmintiną vietą. Bet visada ir mums yra ką veikti, nes žolės auga greičiau nei pasodinti žolynėliai. Moksleiviams, pirmą kartą pradedantiems eiti Donelaičio keliu, buvo parodyta sodybos vieta, papasakota istorija apie V.Orvydo lietuviško akmens atkeliavimą į senąją Prūsijos žemę ir ypač užrašo lietuvių kalba, vienintelio srityje, išlikimą. Gumbinėje domėjomės ir paminkliniu biustu Poetui, ir aplink esančių pastatų freskomis, perteikiančiomis 18 a. laikotarpį. Ten ir susitikome visą grupę literatų, lydimų renginio organizatorės, besidarbuojančios Kaliningrado I.Kanto universitete, Violetos Lopetienės ir miesto literatų vado poeto Boriso Bartfeldo. Žinoma, vykdami kaimo keliais keleliais, aplankėme Valtarkiemio bažnyčios liekanas, kur ne vieną kartą lankėsi K.Donelaitis, šiuo metu tai buvusio kolūkio sandėliai.
Tolminkiekyje prieš renginį dar turėjome laiko pabendrauti su Arvydu Juozaičiu , kurio dramą „Karalienė Liuzė“ išvakarėse buvome matę Klaipėdos dramos teatre, todėl pokalbis buvo labai gyvas, įdomus ir turiningas. Sužinojome ne tik daug istorinių faktų, bet pajutome ir autoriaus santykį su vaizduojama epocha bei jos veikėjais.
Maloniai nustebino Lietuvos generalinis konsulas Olegas Skinderskis, atvykęs iš Kaliningrado su rusų liaudies instrumentų ansambliu ir puikiai padainavęs keletą kūrinių, tarp jų ir operinių. Net nežinojome apie tokius mūsų konsulo gebėjimus, greičiau jau talentą.
Renginys pavyko! Skambėjo eilės Poetui ir Poeto tekstai lietuvių, rusų, lenkų kalbomis, gražiai papildomi muzikos kūriniais, giesmėmis ir dainomis.
Baigdama mūsų išvykos pristatymą noriu pacituoti Eglę Senapėdienę, buvusio kultūros atašė Romano Senapėdžio žmoną, kuri kitais žodžiais, bet pasako man labai svarbias mintis, išsako mūsų, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos, vieną iš veiklos idėjų: „Prūsų Lietuvos tematika įdomi ir artima kiekvienam savo tautos istorija besidominčiam lietuviui. Buvimas šioje žemėje suteikia ypatingą emocinį užtaisą, norą prisidėti prie unikalaus paveldo išsaugojimo“.
Mokinių noras šventas: kitais metais taip pat kelsime juos žygin į istorines Prūsų Lietuvos žemes, jau kitu keliu – per Tilžę, Ragainę. O rudenį mūsų laukia Konferencija-Skaitymai ,,Mažosios Lietuvos asmenybių įtaka lietuvių tautinei savimonei: nuo I.Kanto, K.Donelaičio iki Jankaus, Vydūno“. Tad dirbkime! Malonų ir mielą darbą! Tėvynei, sau ir kitiems!
Vida Mickuvienė, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė
