Anot tarpukario pasakojimo, „Mažeikiai – centrinis šiaurės žemaičių miestas, kurį supa Venta ir jos pušynai. Netoli ir Latvijos siena.
Mažeikiai vienas iš jauniausių miestukų Lietuvoje. Iš kaimelio į miestą pradėjo augti tik rusams pravedus iki Liepojos geležinkelį. Geležiniai bėgiai ties tuo metu dar Mažeikių kaimu viena atšaka buvo sujungti su Ryga.
Caro okupacijos laikais iš čia gabendavo rekrūtus. Po 1863 m. sukilimo mieste Muravjovas daugiausiai žemaičių pakorė. Į tą vietą kur buvo kariami žmonės šiandien (1939 m.) veda Kankinių vardu pavadinta gatvė.
Čia netoli bažnyčios yra didelis cemento kryžius. Toliau lieknų pušelių miškelis, kuriame žada įsikurti Mažeikių miesto parkas.
Pats miestas turi netoli 6000 gyventojų. Šie gyvena mažose, medinėse trobelėse. Mažeikių gyventojai yra labai išsisklaidę.
Mažeikiuose gyvuoja verslininkai broliai Šadauskai su savo turimu alaus bravoru. Teigiama, kad bravoras pagamina beveik 5 procentus viso Lietuvos alaus. Mieste gerai laikosi lietuviai „manufaktūristai ir kolonialistai“.
Neseniai mieste iškilo moderni ligoninė. Kaštavo beveik 500.000 tūkstančių litų. Šalia nauja katalikų bažnyčia ir pradžios mokykla. Išdidžiai stovi nauji Lietuvos banko rūmai ir „Lietūkis“ sandėliai.
Linksmai į padanges kyla miesto savivaldybės būstinė. Reikia pažymėti, kad Mažeikiai turi ūkiškai galvojančią ir veikiančią miesto galvą. Ten už naujosios bažnyčios buvo pušynas. Pušys buvo aukštos ir didelės. Bet žemė! Vienos balos, vaivorai ir gailės. Po samanas šliaužiojo gyvatės ir perėjo antys.
Toje vietoje buvo nuspręsta pušis iškirsti. Pravesti nusausinimo darbai – žemė išdžiūvo. Pono burmistro rūpesčiu jau kirsti sužymėtos pušys liko neiškirstos. Taip liko išsaugoti miesto plaučiai. Dabar jau čia žvyro takeliai ir suoliukai. Iškastas didelis tvenkinys, bus įrengtas vaikams maudytis skirtas baseinas.
Žemaičių ūkininkai gana gerai apsirengę. Kalba gryniausia žemaičių kalba. Senosios jų sodybos apsodintos Topoliais ir gluosniais ir vaismedžiais.
Kiekvieną mėnesį vyksta jomarkai. Suplaukia devynios galybės svieto. Užverčia miesto turgavietės aikštę pašarais, bekonais, javais ir žemaitiškom klumpėmis. Šaukia balsu pirkėjus ir giriasi prekėmis. Visur spūstys ir kalbos.“
1939 m.
Tomas Sušinskas
