Menas ir politika. Nesusiję ar neatskiriami?

Laisvė barikadose (kitaip Laisvė, vedanti liaudį, 1830 m. liepos 28) – prancūzų XIX a. dailininko Eženo Delakrua (1798–1863) paveikslas, eksponuojamas Luvro muziejuje Paryžiuje.

,,Negalima painioti meno su politika’’. Ši frazė bene dažniausiai girdima Lietuvos informacinėje erdvėje kai kalba pakrypsta apie tai, kokiam atlikėjui, uždrausta įvažiuoti į mūsų šalį arba kai norima panaikinti prieštaringos reputacijos menininkų istorinės atminties objektus. Visuomenėje ir tarp politikų laužomos ietys, o nuomonės šiuo klausimu išsiskiria kardinaliai. Abi pusės turi savų argumentų, bet norint matyti į šią problemą platesniame kontekste vertėtų pažvelgti į istoriją.

Kartais gali pasirodyti, kad naudoti meną politiniams tikslams yra pakankamai nauja praktika, bet ši idėja anaiptol nėra nei nauja nei originali. Menas nuo pat savo egzistavimo aušros dažniausiai buvo pasitelktas tų kurie savo rankose turėjo valdžią ir turtą. Ar tai būtų senovės Egipto pastatų sienose pavaizduotos pergalės prieš priešų armijas, ar viduramžių dainiaus eilės šlovinančios savo valdovą, ar modernus filmas apie karą kuriame priešas vaizduojamas kaip visiškas antagonistas. Visi tokie kūriniai be savo meninės vertės turi ir tam tikrą ideologinę/politinę funkciją. Meną savo tikslams naudojo ir religijos. Nuo budizmo iki krikščionybės, galima padėkoti įvairių laikmečių menininkams už sukurtus religinės tematikos šedevrus (paveikslus, skulptūras, pastatus ir tt..) kurie turėjo padėti religijoms stiprinti jų įtaką ir prestižą. Net tokiame pakiliame švietimo Amžiuje menas buvo beveik išimtinai aristokratų reikalas. Tokie kompozitoriai kaip Mocartas ar Vivaldis buvo tiesiogiai apmokami monarchų, o apie Bethoveno 9- tąją simfoniją kurią jis norėjo skirti Napoleonui pašlovinimui, turbūt žino visi.

Laisvė barikadose (kitaip Laisvė, vedanti liaudį, 1830 m. liepos 28) – prancūzų XIX a. dailininko Eženo Delakrua (1798–1863) paveikslas, eksponuojamas Luvro muziejuje Paryžiuje. Vikipedijos nuotrauka.

 

Tiesa sakant apie meno prieinamumą platesnėms visuomenės masėms galima kalbėti prasidėjus XX amžiui. Tuomet išsivysčiusio pasaulio valstybėse patobulėjus technologijoms, pagerėjus materialinei padėčiai ir švietimo sistemai pasiekus neregėtas aukštumas, menas tapo suprantamas ir prieinamas didesnei auditorijai. Deja, kaip ir visi geri dalykai toks prieinamumas su savimi atsinešė ir tamsiąją pusę – propagandą. Propaganda savo epogėjų pasiekė totalitarinių režimų valdomose šalyse: Nacistinėje Vokietijoje ir Stalinistinėje Sovietų Sąjungoje. Abi valstybės propagandą vykdė norėdamos kurstyti neapykantą tam tikroms gyventojų grupėms. Vokiečiai kūrė filmus antagonizuoti žydams, o sovietai pasitelkė menininkus, kad pateisintų priemones įgyvendinti ideologinius tikslus ir terorą kuris nusinešė milijonus nekaltų žmonių gyvybių. Sovietų ideologai netgi sukūrė terminą visai valstybėje leidžiamai menininkų kūrybai. Ji buvo vadinama ‘‘socialistiniu realizmu‘‘. Jos oficialus tikslas buvo tarnauti komunizmo ideologijai ir atspindėti realių sovietinių žmonių realų gyvenimą. Realybėje tai buvo sovietinio režimo propagandos dalis, o tas vaizdavimas mažai ką bendro turėjo su tikrove. Menininkai buvo cenzūruojami, prie kiekvieno kablelio kibusio Glavlito (Glavnoje upravlenije po delam literatury i izdatelstv), o neparankūs sistemai kūrėjai nepaisant jų talento, turėjo daugiau šansų būti nubausti nei išgarsinti. Taigi menas sovietmečiu kaip ir istorijos mokslas buvo politikos tarnai.

S. Nėris Antrojo pasaulinio karo metu (1942) Maskvoje skaito savo poemą Mama kur tu. Iš kairės – J. Šimkus, J. Baltušis, K. Korsakas, A. Venclova, P. Cvirka, S. Nėris. Foto šaltiniai.info

 

Sovietų Sąjungai 1940 m okupavus Lietuvą, menininkai atliko svarbų vaidmenį komunistinei propagandai bandant sukurti iliuziją apie savanorišką Lietuvos piliečių inciatyvą tapti SSRS dalimi. Tokie kūrėjai kaip Vincas Krėvė ar Salomėja Nėris, kurie savo simpatijas Stalinizmui rodė ir kūryboje, vežė iš Maskvos Stalino Saulę ar dalyvavo parodomajam liaudies seime, buvo ypatingai pagerbti sovietų valdžios. Pastatyti paminklai, jų vardais pavadintos mokyklos ir gatvės. Kai kurie iš memorialų tebėra ir šiandien, o juos palikti siūlantys asmenys nori nepainioti meno su politika. Tik kažin ar ne per vėlu bandyti atskirti šiuos asmenis nuo politikos, kai jie savo pasirinkimais ir galbūt tragišku likimu patys įsipainiojo į politiką entuziastingai joje dalyvaudami.

Gal būt galėtume sakyti, kad mūsų gyvenamu laiku mene politikai nebeliko vietos. Kad menininkai kuria neįsprausti į rėmus ir ideologijas. Gal ir galėtume, bet užtektų pasižiūrėti į Rytus ir pamatytume, kad politinė propaganda kūryboje klesti kaip niekad. Žinoma turiu omenyje Rusiją kurioje menas į propagandos mašiną pajungtas didele apimtimi. Nuo ,,popsinės‘‘ muzikos dainininko O. Gazmanovo atvirai palaikančio dabar vykstantį karą Ukrainoje, o savo klipuose NATO vaizduojančio kaip blogiečius norinčius nuskriausi vargšę Rusiją iki klasikinės muzikos korifėjaus Valerijaus Gergijevo, palaikančio Krymo okupaciją. Toks meno atstovų politikavimas ten yra tapęs ne išimtimi, bet tendencija. Kitokia nuomonė nei palaikanti Putino režimo sprendimus kūryboje paprasčiausiai negali egzistuoti. Negana to režimui lojalūs artistai stengiasi savo įtakos ir kūrybos pagalba skleisti Kremliui palankią propagandą užsienyje. Nieko nuostabaus, kad kai kurios šalys tarp jų ir Lietuva, draudžia tokiems asmenims atvykti į savo teritoriją.

2022-03-18 d. O. Gazmanovas atlieką dainą „Pagaminta TSRS“, kurioje dainuoja „Ukraina ir Krymas, Baltarusija ir Moldova, tai mano šalis!

 

Objektyvumo dėlei reikėtų paminėti, kad Vakaruose politika taip pat įpinama į meną. Eurovizija jau seniai yra kritikuojama dėl šalių balsavimo ne už dainą o už draugiškus ryšius palaikančią valstybę. Holivude taip pat netrūksta politinės ideologijos turinčių filmų.

Reziumuojant galima daryti išvadą, kad politikos mene buvo visais laikais, o mūsų gyvenamas laikmetis nėra išimtis. Kiekviena epocha turėjo savo dominuojančias idėjas ir idealus kurie atsispindėdavo tiek politikoje tiek meno kūriniuose. Todėl prieš sprendžiant kokie menininkai ar jų kūriniai verti būti mūsų kultūros dalimi turime paklausi savęs ar jie dera su mūsų vertybėmis.

Autorius Arūnas Talutis

Jums gali patikti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video:

TAIP PAT SKAITYKITE