Lietuvą džiuginantys itin žiemiški orai vaikams dažnai reiškia džiaugsmą bei pramogas, tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugėja diskusijų apie saugumą čiuožinėjant ant kalniukų. Medikai ir draudimo bendrovės pastebi, kad nemaža dalis nemalonių nutikimų įvyksta įprastose situacijose: kai kalniukas pasirodo per status, apačioje netikėtai būna kliūčių, o greitis – didesnis nei planuota.
Tą patį akcentuoja ir tinklaraščio „Nėra blogo oro“ autorė, mama Lina Vasiliauskienė pridurdama, kad pavojus dažnai slypi ne rogutėse ar sniege, o vietose, kurias renkamės vaikų pramogoms.
Draudimo bendrovės BTA žalų departamento direktorė Karolina Emanuelė Karpova pastebi, kad žiemos metu laisvalaikis dažnai persikelia į lauką – į kalniukus, čiuožyklas ir kiemus, todėl verta skirti šiek tiek daugiau dėmesio saugumui.
„Dažniausiai nemalonios situacijos kyla visai paprastose vietose ir veiklose, pavyzdžiui, čiuožiant nuo kalniuko, kai pasitaiko didesnis greitis ar netikėtai atsiranda kliūčių. Siekiant išlikti saugiems, pakanka visai mažų dalykų – pasirinkti saugesnį kalniuką, įsitikinti, kad čiuožimo trasoje nėra kliūčių, susitarti, kad vaikai čiuožia paeiliui ir laikosi atstumo. Šiek tiek atidumo, ir žiemos pramogos išlieka smagios, o namo grįžtama su geriausiais įspūdžiais“, – sako K. E. Karpova.
Ne kiekvienas kalniukas gali tapti pramogų zona
Tinklaraščio „Nėra blogo oro“ įkūrėja Lina Vasiliauskienė pasakoja, kad renkantis pramogų vietą, vertėtų vengti tokių kalniukų, ant kurių vienu metu čiuožinėja daug vaikų.
„Tokiose vietose įprastai pramogauja daug skirtingo amžiaus vaikų, vyrauja chaosas ir susidūrimai. Dėl šios priežasties reikėtų rinktis tą kalniuką, kurio apačioje būtų daug erdvės sustoti – nebūtų medžių, stulpų, kelių ar kitų kliūčių. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į kalniuką, bet ir vaiko amžių, kalniukas turi atitikti vaiko gebėjimą įvertinti aplinką bei galimas rizikas. Dažniausiai patiems mažiausiems tikrai nereikia stačių kalnų“, – teigia L. Vasiliauskienė.
Jos teigimu, esant dideliam žmonių kiekiui, net ir saugus kalniukas piko metu gali tapti chaotiška ir pavojinga vieta.
„Aš asmeniškai vaikų nevedu ant kalniuko piko metu – geriau ateiname anksti ryte, o jei kalniukas apšviestas, kartais užsukame ir prieš miegą. Dienos metu dažnai renkamės kitas žiemos pramogas arba pavažiuojame už miesto, kur lengviau rasti kalniuką su mažesniu žmonių“, – sako tinklaraščio „Nėra blogo oro“ įkūrėja.
Pasirinkite tinkamą čiuožinėjimo įrangą
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad traumos dažnai susijusios ir su netinkamomis čiuožimo priemonėmis. BTA duomenimis, dalis nelaimių įvyksta dėl netinkamai parinktos čiuožinėjimo įrangos.
„Didesnio dėmesio paprastai prireikia tada, kai vaikui dar sudėtinga pilnai suvaldyti čiuožimo priemonę – pakoreguoti kryptį ar laiku sustoti. Tuomet net ir visai įprastas kalniukas gali pateikti netikėtumų. Praktika rodo, kad nemažai situacijų padeda išvengti paprasti dalykai: šalmas ar kitos apsaugos, vaikui tinkama čiuožimo priemonė ir suaugusiojo buvimas šalia – ypač kol vaikas dar mokosi jausti greitį ir „perskaityti“ aplinką. “, – pabrėžia K. E. Karpova.
L. Vasiliauskienė priduria, kad čiuožimo priemonė taip pat turėtų atitikti vaiko amžių: „Svarbu, kad vaikas pats gebėtų kontroliuoti čiuožimo kryptį ir, prireikus, sustoti, o jei mažieji to negali padaryti patys, reikėtų čiuožti su juo kartu.“
Itin svarbus tėvų įsitraukimas
Nors žiemos pramogos dažnai atrodo spontaniškos, BTA žalų departamento direktorė pabrėžia, kad saugumas prasideda nuo paprastų, iš anksto sutartų taisyklių ir tėvų įsitraukimo.
„Svarbu prisiminti, kad vaikams ne visada lengva tiksliai įvertinti greitį ar atstumą, todėl suaugusiųjų dėmesys čia labai praverčia – nuo tinkamos vietos ir priemonės pasirinkimo iki paprasto stebėjimo ir aiškių susitarimų. Tokie nedideli, bet konkretūs dalykai padeda žiemos pramogas išlaikyti saugesnes ir sumažina tikimybę, kad linksmybes teks nutraukti anksčiau laiko“, – pažymi K. E. Karpova.
Jam pritaria tinklaraščio „Nėra blogo oro“ įkūrėja, akcentuodama, kad saugaus elgesio vaikai išmoksta per nuolatinį pokalbį ir aiškias ribas.
„Svarbiausia yra kalbėtis su vaikais nuo pat mažumės. Aiškiai susitarti dėl taisyklių: jei matai, kad nepavyks išvengti kliūties, geriau virsti į šoną, nei trenktis. Taip pat nučiuožus pasitraukti iš trasos ir lipti jos šonu, o ne viduriu, ir prieš čiuožiant apsidairyti bei įsitikinti, kad saugu. Saugumas yra natūrali čiuožimo dalis, o tėvų įsitraukimas padeda – nuo buvimo kartu ant kalno ir stebėjimo iki čiuožimo kartu su vaikais“, – sako L. Vasiliauskienė.
