Žurnalas „Reitingai“ trečiadienį pristatė naujausią Lietuvos gimnazijų reitingą. Šio žurnalo atstovai taip pat pasidalijo ir savivaldybių reitingu pagal moksleivių akademinius pasiekimus.
Prasčiausios ir geriausios savivaldybės
Savivaldybių lyderiai šiais metais išsidėstė taip:
- Vilnius
- Kaunas
- Palanga
- Klaipėda
- Šiauliai.
Prasčiausias vietas tarp savivaldybių pagal moksleivių akademinius pasiekimus užėmė du regionai iš Sūduvos. Kalvarijos savivaldybei atiteko paskutinė 59 vieta. Antras nuo galo liko Šakių rajonas, kurį „aplenkė” 57-tu likęs Šiaulių rajonas.
Žinoma, galima tiesiog gūžtelti pečiais – „kam nepasitaiko”. Tačiau panašios neigiamos tendencijos šias savivaldybes persekioja jau ne pirmus metus. Štai, pavyzdžiui, 2019 m. reitinge „galiorkos” penketuką pagal mokinių pasiekimus sudarė Kalvarija, Šakių rajonas, Vilniaus rajonas, Neringa ir Šalčininkai. Pastarųjų trijų blogiausiųjų reitinguose šiemet nebeliko. Juos pakeitė į blogiausiųjų savivaldybių penketuką papuolęs Alytaus rajonas ir Šilalė.
Tiesa, ne viskas taip pilka. Štai Marijampolės Marijonų gimnazija papuolė tarp geriausių mokinių atrankų nedarančių gimnazijų ir užėmė 5 vietą. Jau minėtuose 2019 m. reitinguose šią vietą tuo metu dar užėmė Vilniaus Gabijos gimnazija.
Visgi Sūduvos regiono švietimo rodikliai Lietuvos kontekste atrodo silpnai. Galima baksnoti, esą aukšti rodikliai yra išimtinai tik didžiųjų miestų savivaldybių privilegija. Tačiau ką į tai atsakytų trečioji likusi Palangos savivaldybė? Žinoma – mokslas kainuoja. Ir be tinkamo papildomo dėmesio, investicijų bei finansavimo gerų rezultatų nebus. Skurdžiau gyvenančios savivaldybės tam gali neturėti pakankamai lėšų.
Kyla kitas klausimas: kas pirma – mokslas ar pinigus atnešantys darbdaviai?
Sūduvos kraštas, net pati Marijampolė, pagal užsienio investicijas tenkančias gyventojui reitingų gale velkasi jau dešimtmetį. Pagal gaunamą vidutinį darbo užmokestį – taip pat gale. Čia nieko keisto. Žemos kvalifikacijos darbuotojas sukuria žemą pridėtinę vertę, o norint turėti gabių, aukštos kvalifikacijos specialistų, tam pirma reikia auginti gabių jaunuolių kartą. O tada gal ir darbdaviai kitomis akimis žvelgs į perspektyvų regioną.
Visgi, visų svarbiausias dalykas yra turėti noro keistis. Kaip parodė Neringos savivaldybė. Ar ta pati Marijampolės Marijonų gimnazija: bus noro – bus ir rezultatas.
Jei yra noro, bet trūksta sugebėjimų, pagalbos toli ieškoti nereikia. Šakiai kiek tolėliau, bet Kalvarijos švietimo atstovai gali saulėtą dieną nors ir dviračiu į Marijampolės Marijonų gimnaziją atminti. Pasikonsultuoti, kokia yra jų sėkmės paslaptis. Galų gale, besižvalgant po žydinčias pievas, gal ir naujų idėjų patiems kils. Ir širdžiai gerai. Sveikame kūne – sveika siela.
O jeigu noro keistis nėra? Toks nuolatinis vilkimasis švietimo reitingų dugne indikuoja, kad vietiniams šių dviejų regionų valdžios atstovams tai tapo naująją norma. Ir nieko drastiško daryti nesiruošiama. Šiuo atveju liūdna, kad kažkada dalis Užnemunės, buvusios Lietuvos tautinio ir kultūrinio atgimimo židiniu, iš lėto virsta pilka Lietuvos švietimo provincijos pelke.
Giedrius Iškauskas
