Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo dilema

Vieną sykį Jurgutis padarė sensaciją mokykloje. Jis atsinešė iškarpų, kuriose juodam dugne buvo baltos figūrėlės. Tai jo dėdė, mokytojas, parvažiavęs į svečius iš Lenkijos jam parvežė. Ir dar jo dėdė jam sakęs, kad netrukus visų knygų būsią juodi lapai ir baltos raidės. Tas mus visus surūpino. Mes taip nenorėjom, juodais lapais knygų. Nerimavome apie tai visą dieną, tačiau ant rytojaus jau buvome užmiršę.

Kai Jurgutis įstojo į gimnaziją, jo gyvenimas pagerėjo. Mat brolis Jonas vedė žmoną, kuri jį tinkamai prižiūrėjo. Bet jau antrą klasę laikydamas, turėjo mesti mokslą, nes jam įsiskaudėjo koją, kurią buvo nušalęs dar pradžios mokyklą lankydamas. Tą vasarą jis buvo paguldytas ant priešsvirnio, ir kai visi dirbo laukuose, jis dabodavo namus. Nakčia jį paguldydavo sode, saugoti, kad kas obuolių neišvogtų.

Toliau, kojai kiek pagerėjus, jis vėl lankė gimnaziją. Baigė penkias klases – toliau mokytis brolis Jonas nedavė lėšų, nes esą Jurgiui nesiseka mokytis. Dabar Jurgis gyveno brolio ūkyje ir su skaudama koja galėjo dirbti tik pusbernio darbą: akėjo ir mynė linus. Brolis pradėjo pykti, kad jis nepajėgia dirbti berno darbo, o algos praktiškai nemokėdavo.

Jurgio dėdė iš motinos pusės, mokytojas Matulevičius, parvažiavęs iš Lenkijos atostogų, pasigailėjo Jurgio ir apsiėmė duoti lėšas Jurgiui įstoti Lenkijoje į kunigų seminariją. Jurgio tėvas buvo Matulaitis, o mama Matulevičiūtė, taigi ir dėdė turėjo tokią pačią pavardę.

Šį visą tarpą su Jurgiu kiek mažai susieidavau. Bet 1896 metų atostogas mudu praleidome beveik nesiskirdami. Arba jis pas mane ateidavo į Mokolus, arba aš nueidavau pas jį į Lūginę. Šiuo tarpu mudviems teko nuoširdžiau išsikalbėti. Po atostogų Jurgutis ruošėsi važiuoti į Petrapilio dvasinę akademiją. O aš ruošiausi važiuot į Ameriką. Kur buvau pakviestas redaguoti „Garso Amerikos lietuvių“.

Čia nesykį man Jurgis skundėsi, kad jo dėdė pats gyvendamas Lenkijoje ir būdamas lenkiškos orientacijos, duodamas jam lėšas išeiti į kunigus, pastatė Jurgiui, Lietuvos patriotui, labai nemalonias sąlygas: bus lėšų tik tada, jei Jurgis įstos į seminariją tik Lenkijoje, ir jei pakeis savo pavardę iš Matulačio į Matulevičių.

– Ką aš galėjau daryti? – Graudžiai skundėsi Jurgis. – Nesutiksiu, teks bernauti visą amžių. Kai atsistosiu ant savo kojų, kaip buvau Matulaitis, taip vėl būsiu.

Sakėsi, kad tuos metu buvęs Lenkijos miesto dvasinėje seminarijoje, kurią dabar rusai uždarė ir išvaikė klierikus. Būtų buvęs ir Jurgis paleistas, bet jam pasisekė: seminarija keturis savo mokinius paskyrė į Peterburgo dvasinę akademiją.

Šiuo tarpu mudu ypatingai pasikalbėdavome: tyrinėjome lietuvių kalbą. Jurgis persirašė mano retesnių žodžių surinktą žodynėlį. Svajojome apie spaudos atgavimą, skaitėme vienas kitam pasiskolindami knygas.

Taip ir netruko prabėgti tos atostogos. Jurgis ruošėsi važiuoti į Peterburgą. Šį sykį brolis Jonas nepagailėjo jam suruošti dideles išleistuves, su gausybe svečių. Suprantama, išleistuvėse buvau ir aš – grįžau namo vėlai nakčia, jau švintant. Atsisveikinau, atsibučiavau su Jurgiu – tai buvo mudviejų paskutinis pasimatymas, nes daugiau su juo gyvu susitikti neteko.

Tų pačių metų (1896) lapkričio mėn. buvo ir mano, išvažiuojančio į Ameriką išleistuvės. Jurgio jose nebuvo. Mano išleistuvėse iš inteligentų buvo tik kunigas Motiejus Gustaitis, p. K. Škėma, dabar Kauno notaras. Dr. K. Grinius iš Marijampolės buvo išsikraustęs į Virbalį. Arčiau pasienio, kad lengviau būtų pridaboti Varpo leidimą. Daktaras V. Kudirka buvo nusilpęs ir visas Varpo prižiūrėjimas gulėjo ant K. Griniaus pečių. Prieš važiuojant į Ameriką nuvažiavau atsisveikinti su Griniumi į Virbalį. O Grinius buvo neseniai vedęs panelę Pavalkiūtę, Marijampolės daktaro Pavalkio seserį.

Daugiau apie Palaimintąjį Jurgį Matulaitį skaitykite pirmajame ciklo straipsnyje „Marijampolės krašto ambasadorius, palaimintasis Jurgis Matulaitis raitas jodavo į mokyklą“

Tomas Sušinskas