Pašešupių praeities vasariškos naujienos: Kazlų Rūda, Liubavas ir Liudvinavas

Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio periodikoje radau rubriką „Pašešupių naujienos“. Dėmesys buvo skiriamas įvairiems Sūduvos miesteliams ir jų gyventojams. Kartais paskelbtos žinios buvo labai jau buitinės ir priversdavo skaitytoją nusišypsoti. Bet kokiu atveju įdomu atsukti laiką daugiau nei aštuonis dešimtmečius atgal ir vartyti pageltusius laikraščių puslapius.

Pasak senojo „Laisvučio“ slapyvardžiu pasivadinusio žurnalisto „Kazlų Rūdoje viskas gražu, ypač vasarą. Tai mažutis, gana jaukus miestelis. Skęstantis smėlyje ir pušynuose. Vasaros metu iš visų kampų, ypatingai iš Marijampolės suvažiuodavo daugybė vasarotojų.

Kvėpuodavo tyru pušynų oru, uogaudavo ir grybaudavo. Vos keletą metų atgal Kazlų Rūdoje be stoties ir poros bakūžių beveik nieko ir nebuvo. Tačiau dabar atsirado aikštė, keletas gatvių, bažnyčia, turgavietė, elektros stotis, paštas, teismas, policijos nuovada, traktierius su svaigalais ir alinė.

Dabar Kazlų Rūda turi ir klubą. Paskutiniais metais gyventojai jį nuolat aplanko. Ypač turgaus dienomis. O turgūs Kazlų Rūdoje būna du kartus per savaitę. Mieste gausybė organizacijų. Šaulių sąjungos vyrai ir socialdemokratai, žemdirbių draugija ir profesinė sąjunga, pavasarininkai ir ateitininkai. Tačiau nei viena jų ypatingo veiklumo neparodo, išskyrus gal tik šaulių vyrus.

Pats blogiausias dalykas Kazlų Rūdoje, kad arti nėra maudyklių. Artimiausias upelis – Jūra – nutolęs nuo miesto dviejų kilometrų atstumu. Tačiau tikimės, kad miestelis artimiausiu metu išsiplės ir pavirs tikru miestu. Šiam tikslui neseniai buvo paskirtas trijų šimtų hektarų miško plotas, kuriame dabar intensyviai darbuojasi matininkai.

Liubave įvyko nepaprasta procesija. Bažnyčioje buvo giedama „pranedėliui“. Tai lietuviškai, tai lenkiškai. Kadangi lenkų Liubavo parapijoje liko labai mažai, tai lietuviai prašė Seinų vyskupą, kad jis sutvarkytų giedojimą teisingai. Vyskupo įsakymu lenkams buvo leidžiama giedoti kas ketvirtą šventadienį.

Lenkai po vyskupo nurodymo labai subruzdo. Buvo pasiryžę net pas šventą tėvą važiuoti, bet pabijojo didelių išlaidų. Lenkų giesmininkai pradėjo streikuoti. Į Liubavo bažnyčią daugiau neatėjo. Pasirinko pažįstamo liubaviečio namus ir giedojimą atlikdavo ten.

Kartą keli liubaviečiai nusprendė pamokyti mandruosius lenkus. Gerokai įkaušę suruošė nepaprastą procesiją aplink namus, kuriuose lenkai „nobažnai“ giedojo litaniją. Iš kūlelių padirbo vėliavas, iš šiaudų nupynė baldakimą, ir iškilmingai ėjo procesija aplink tuos namus. Giedojo  nepaprastą litaniją. Žodžiai ir vardai litanijos buvo ne šventi, bet iš liubaviečių gyvenimo paimti. Ši nepaprasta procesija trukdė lenkams giedoti savo litaniją. Ir jie išbėgę laukan apkūlė vieną pilietį šaukdami: „Ar senai tapai lietuviu?“ Teko įsikišti policijai.

Liudvinave vasaros atostogų metu Vaclovas Cechanavičius norintiems pasimokyti ar išlaikyti pataisas, duos privačių pamokų.

Kaip užeina griaustinis, liudvinaviečiai nežino kur dingti, kad neįtrenktų. Todėl visiems gyventojams patartina įsirengti perkūnsargius. Su pastatymu kaina gana nebrangi: paprastas kaštuos du šimtus litų. Stiprios jėgos – du šimtus penkiasdešimt. O aukštos rūšies – tris šimtus litų.

Prieš karą (pirmąjį pasaulinį aut. past.)  Liudvinave pastatė dviklasę mokyklą. Čia trys mokytojai mokė rusų kalba. Ir tik viena pamoka šeštadieniais buvo lietuviška. Didžiojo karo audra (pirmojo pasaulinio karo aut. past.) sudegino mokyklą ir bažnyčią. Kartu degė ir visas Liudvinavo miestas.

Po karo ilgą laiką ši mokykla stovėjo apgriuvusi. Tik šiais metais (1925 m. aut. past.) Marijampolės apskrities valdybos bute įvyko Liudvinavo mokyklos atstatymo varžytuvės. Nuspręsta, kad mokykla turi būti atstatyta šiais metais. Planas ruošiamas trijų klasių ugdymo įstaigai. Turime vilties, kad netrukus iš griuvėsių iškils trijų komplektų pradžios mokykla.“

 

Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE