Pastatas menantis Marijampolės gimnazijos ir miesto savivaldos pradžią

Netrukus bus minima reikšminga miesto savivaldos data – Marijampolės miesto Tarybos šimtmetis. Per istorijos verpetus išliko nemažai įdomių to laikotarpio faktų, bei pastatas (J. Basanavičiaus a. 16), kuriame posėdžiavo pirmoji Marijampolės Taryba.  

Šis mūrinis dviejų aukštų namas buvo pastatytas 1894 metais, po Marijampolės centrinę aikštę nusiaubusio gaisro, kurio metu sudegė čia stovėjęs kitas mūrinis namas, matyt, iškilęs dar LDK laikais (minimas 1782 m. miesto surašyme). Beje, senesnio pastato vaizdas yra užfiksuotas 1866 metų nuotraukoje, kurią Sankt Peterburgo archyvuose aptiko fotografijos istorikas Dainius Junevičius. Naujesnio statinio projekto autorius – apskrities architektas Valerijus Vikentijus Rybarskis. Pastato frontone ilgą laiką buvo matoma ir statybos data – 1894, kurią 1983 metais sunaikino nevykėliai, rekonstravę rytinę aikštės pusę.

Iki gaisro prie namo kieme šliejosi didelis medinis pastatas – jame 1867 metais veiklą pradėjo Marijampolės gimnazija. Čia teko mokytis ir lietuvių tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Direktorius ir mokytojai naudojosi darbo kabinetais, įrengtais pagrindiniame mūriniame pastate, o moksleiviai mokėsi mediniame priestate. Mokslai Sūduvos krašto jaunuolius vis labiau viliojo ir priestatas jau nebetalpino visų norinčiųjų  mokytis – teko prie Kauno gatvės statyti naujus rūmus, į juos gimnazija persikraustė 1870 metais.

Pirmasis iki šiol išlikusio namo savininkas nėra žinomas. Kadangi namas (ar tik jame buvusi salė) iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Haskehenės namu (ar sale), tai reikia manyti, kad namas priklausė tokią pavardę turėjusiems žmonėms. Vietiniai šnekėjo, kad Haskehenai nebuvo žydų tautybės žmonės – jų protėviai kažkada gal būt gimę Suomijoje ar Estijoje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą namą nupirko pasiturinčių lietuvių Petronėlės ir Adomo Babarskų šeima, susilaukusi penkių vaikų (1913 metais Adomas Babarskas jau gyveno šiame name). Tuomet name veikė „Žiburio“ draugijos arbatinė. Sūnus  Simas Babarskas, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, vėliau dirbo fizinio lavinimo mokytoju Rygiškių Jono gimnazijoje.  Vytautas Babarskas tarnavo locmanu Klaipėdoje.  Alfonsas Babarskas dirbo finansininku revizoriumi Kaune.

Adomo Babarsko namo salėje 1918 m. lapkričio 19 d. posėdžiavo pirmoji Marijampolės miesto Taryba, susidėjusi iš 21 asmens. Pirmąjį posėdį pradėjo daktaras Eliziejus Draugelis, ėjęs Marijampolės apskrities komisaro pareigas. Vyrai išrinko penkių asmenų Tarybos prezidiumą ir jo laikinąjį pirmininką E. Draugelį, kuris realiai ėjo miesto burmistro pareigas. Tačiau burmistru jis sąmoningai nesivadino, nes dar nuo vokiečių okupacijos laikų tokias pareigas turėjo vokietis Bajerhoferis.

Tačiau naujajai Tarybai dirbti nebuvo lengva – kairieji, sekdami aplinkinių miestų ir miestelių pavyzdžiu, taip pat siekė užimti valdžią. Apie tai įdomiai tarpukario spaudoje rašė tų įvykių liudininkas, Meškučių kaimo gyventojas J. Kurtinaitis.

„Marijampolėje 1918 m. gruodžio mėnesį buvo suruošta kairiųjų demonstracija, paminėti dekabristų sukilimą Rusijoje. Pirmiausiai iniciatoriai sušaukė darbininkų mitingą dabartinėje J. Basanavičiaus aikštėje, ties Babarskio namais (dabar J. Basanavičiaus a. 16   – B.M.); į balkoną išėjo kalbėtojai ir iškabino raudoną vėliavą. Bet vokiečiai atėmė raudoną vėliavą ir susirinkusius išvaikė. Už kokių 2 – 3 valandų vėl pradėjo į aikštę žmonės rinktis, ir to paties balkono agitatoriai ėmė garsiai šaukti, kad mitingas leistas ir iškabino vėliavą.

Vienas pranešėjas pasveikino susirinkusius pabrėždamas, kad pasibaigė ne tik karas, bet ir carizmas: darbo žmonės gali džiaugtis iškovota laisve organizuoti savo valdžią ir miliciją. Siūlė steigti revoliucinius komitetus ir perimti iš okupantų valdžią. Kalbų buvo daug, bet jos visos vedė į vieną centrą – niekinti kunigus ir Valstybės Tarybą. Aš kaip tik buvau grįžęs iš Mokolų – Šunskų valsčiaus raštinės – tą dieną ir buvo suformuotas valsčiaus komitetas. Kaimuose persvara buvo „tarybininkų“ pusėje. Iš valsčiaus sueigos žmonės patekę į šį mitingą ir išgirdę tokias kalbas – kaip žemės gauti ir darbdavių neklausyti – pradėjo grūstis ir diskutuoti. Mitingo ruošėjai pamatę, kad minia nerimsta ir vokiečiai gali pradėti daryti tvarką, ėmė žmones raminti, nes jokių nutarimų čia dar nebus daroma. Pagaliau pasiūlė visiems pereiti miesto gatvėmis. Nuleido vėliavą ir pradėjo rikiuotis. Keletas vyrų ir merginų pradėjo prie krūtinių segti raudonus kaspinus. Senesnieji – ypatingai kaimiečiai – šalinosi ir liko tik apie 200 žmonių, kurie sustojo po du ir dainuodami revoliucines dainas nuėjo Kęstučio gatve į Laisvės aikštę (dabar turgavietė Laisvės – V. Kudirkos gatvių kampe – B.M.) ir išsiskirstė. Po šio komunistų mitingo sukruto ir tautiškoji visuomenė – darbas jau užvirė didesniu mastu“.

Tarpukariu pastate veikė Lietuvos ūkio bankas, arbatinė, o nuo 1925 m. ir savivaldybės vaistinė. Namo savininkai Jadvyga ir Alfonsas Babarskai 1942 – 1945 m. gelbėjo žydų vaikus ir už tai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Šis faktas įamžintas ir paminklinėje lentoje, atidengtoje 2018 metais.

Po 1983 m. šio istorinio pastato rekonstrukcijos nepakito tik jo fasadinės dalies parametrai, tačiau kai kurios kitos erdvės „išaugo“.  Tačiau autentiškoji dalis vis dar mena prieš šimtmetį vykusius įvykius ir Marijampolės savivaldos ištakas.

Benjaminas Mašalaitis

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas