1914 metų lapkričio mėnesio publikacijoje pasakojama kaip Alvito miestelyje susidūrė kaizerio ir caro kariuomenės. Pasak įvykių amžininkų pirmuosius mūšius tarp rusų ir vokiečių teko patirti pabėgėliams iš Alvito. Anot šaltinių, „Į bažnytkaimį pradėjo šaudyti iš didžiųjų armotų.
Žmonės buvo raminami kunigų, kurie patarė niekur nebėgti ir pavojui užėjus visiems slėptis bažnyčioje. Bet armotų šūviai tuojau pradėjo griauti ir pačią bažnyčią. Sunkiai ir mirtinai sužeisti alvitiečiai pradėjo dejuoti.
Kiti puolė kuo greičiau į lauką. Bet armotų šūviai sproginėjo ir ant šventoriaus. Čia užmušė septynis ir sužeidė dar penkis žmones. Likusieji puolė paupio pakriaušėn. Vieni slėpėsi šaltame vandenyje, kiti prie pakriaušės prisiglaudę laukė savo eilės.
Ant šventoriaus buvo užmušta viena moteris. Jos duktė, dešimties metų mergaitė, krito klykdama ant motinos ir taip visą laiką išgulėjo aplink skraidžiojant armotų šūviams.
Stebėtinas vieno kareivio lietuvio karžygiškas žygdarbis. Kuomet rusų armija traukėsi iš Prūsijos, tas kareivis buvo sunkiai sužeistas. Negalėdamas pabėgti jis pasiliko Alvite. Persirengęs paprastais rūbais, viso vokiečių buvimo Alvite laiku čia slapstėsi.
Kuomet pradėjo griūti Alvito bažnyčios bokštai, sienos ir užmušinėti žmones, jis nieko nebodamas iš pačios ugnies nešė sužeistuosius. Tik paskui nežinia kur tas kareivis dingo. Jis buvo kilęs iš Kauno gubernijos.
Aptilus šaudymams išlindo alvitiečiai iš savo lindynių. Išvydę užmuštus ir sužeistus savo artimuosius pradėjo klykti ir šaukti. Sutemus kas galėjo išbėgo beveik vienmarškiniai Vilkaviškio pusėn. Išbėgo ir senukas klebonas su vikaru. Klebonas gavęs proto ligą.
Alvite vokiečiais, kitaip nei kitur, čia per daug nesiskundžiama. Bet aišku visko buvo. Kybartai, Virbalis, Alvitas ir Naumiestis, kaipo prie traktų esantys miestai buvo mūšių rajone. Basiausiai nuterioti, išdeginti, išrausti ir išgriauti.
Čia, gražiausiame ir turtingiausiame visoje Suvalkų gubernijoje kampe liko viena dykuma. Tik tiek žmonės save ramina, kad atseit nuostoliai bus atlyginti. Ir Lietuvai turės būti suteikta liuosybė. Kokia liuosybė ir patys gerai nežino, lai tuo pasirūpina geriau šviesuomenė.“ Stebėtina, bet jau pirmojo pasaulinio karo pradžioje suvalkiečiai pradėjo kalbėti apie būsimą Lietuvos išsilaisvinimą ir savarankiškumą.
Po pirmųjų caro ir kaizerio susidūrimų nuostolių patyrė ir Pajevonys. Anot miestelėnų, „Bažnytkaimis nukentėjo pusėtinai. Sudegė bažnyčia ir didesnė dalis gyvenamųjų namų. Ypač nuostoliai padidėjo tuo metu, kai vokiečiai traukėsi atgal į Rytprūsius. Vokiečiai buvo sumušti ties Marijampole ir Vilkaviškiu. Kai kurie gyventojai puolė slėptis į Pajevonio bažnyčią.
Bažnyčios bokštuose jau iš anksčiau buvo sudėta ir paslėpta šis bei tas iš vargingųjų mantos. Šaudymas prasidėjo ties pačiu bažnytkiemiu. Šūviai krito žmonių gyvenamose vietose ir uždegė kelis namus.
Galų gale šrapnelės krito ir į pačią bažnyčią. Gyventojų sunešta manta užsidegė ir ėmė degti ir pati bažnyčia. Kilo baisus reginys. Nuo šūvių žūva keli pasislėpusieji. Kiti gauna atviras žaizdas. Iš degančios bažnyčios visi bėgo laukan. Skaudūs šūviai taikė į nelaiminguosius.
Kai kurie rusų kareiviai, kada vokiečiai ėmė trauktis atgal, gelbėjo vietinius. Visoje Pajevonio apylinkėje liko mūšių žymės. Apie tai liudija sugriautos sodybos, nulaužyti medžiai, ir išmindžioti laukai. Ne greitai dar mūsų kraštas užmirš tuos kruvinus atsitikimus.“
Klaidingai pasirinkę prieglobstį savo bažnytkaimių šventovėse vietiniai atsisveikino su savo gyvybėmis. Aukšti bažnyčių bokštai dažnai tapdavo pirmuoju taikiniu.
Devynioliktame amžiuje iškilusios Pajevonio ir Alvito šventovės buvo sudegintos ir gerokai apgriautos pirmaisiais pirmojo pasaulinio karo metais.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. lapkričio 18 d.
