Pirmojo pasaulinio karo kultūrinis gyvenimas Virbalio apylinkėse
Pasak įvykių liudininko Juozo Zabielavičiaus „Prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, kai pasienio miesteliuose su Vokietija gyvenantys žmonės jau buvo prakutę, rankinis verpimas ir audimas sumažėjo. Krautuvėse atsirado pigesnių audinių parvežtų iš Vokietijos.
Kybartų broliu dvyniu vadintuose Eitkūnuose, ar šalia Kudirkos Naumiesčio buvusioje Širvintoje buvo žymiai pigiau negu likusioje Rusijoje. Visi parubežio gyventojai gyvenantys 25 km nuo pasienio gaudavo korteles apsipirkimui. Nedidelį kiekį prekių iš Vokietijos buvo galima paslėpti nuo pasieniečių. O kone kiekvieną rusų muitininką buvo galima papirkti pusrubliu.
Kultūrinis gyvenimas
Iki 1914-18 m. karo kokios nors organizuotos kultūrinės veiklos nebuvo nei Virbalyje, nei apylinkėse. Gal tik viename iš dešimties kaimų buvo skaitomas krikščioniškas savaitraštis „Šaltinis“. Į Virbalį ateidavo tik du „Lietuvos ūkininko“ egzemplioriai. 1912 m. iš Kybartų į Virbalį buvo nutiesta vieno laido telefono linija.
Prie Virbalio klebonijos veikė religinių būrelių štabai. Kalėdojančių kunigų pastangomis, Virbalio ir kitose parapijose buvo įkurtos „Blaivybės draugijos“. Į jas užverbuoti girtuokliai turėjo duoti pasižadėjimą negerti.
Kaip ir kitur Suvalkijoje, nuo 1905 m. Virbalyje veikė klierikinė „Žiburio“ draugija. Veikė taip pat tretininkų, gyvojo rožančiaus ir kitokios caro valdžios leistos katalikų organizacijos. Jaunimo norą pasilinksminti, laisvalaikiu padainuoti ar pašokti dvasininkai smerkė ir sekmadieniais per pamokslą vakaruškų dalyviams grasino neduoti išrišimo.
Tas pats buvo ir pirmojo pasaulinio karo metu. Tuo labiau žmonėms nebuvo noro galvoti apie pasilinksminimus. Susieidavo pagiedoti rožančių, pasišnekėti apie „vainą“, pasivaišinti. Telkėsi prie labiau apsišvietusių, daugiau žinančių ir draugiškesnių kaimynų.
1915 m. rudenį Virbalio ugniagesių pastogėje vokiečiai organizavo filmų demonstravimą. Rodė savo, danų, belgų trumpučius filmus su vokiškais titrais. O senas vokietis kareiviška uniforma per visą filmo seansą skambindavo fortepijonu. Į kai kuria komedijas prisirinkdavo pilna pastogė jaunimo.
Virbalio bažnyčios vargonininkas Stasys Jeleniauskas buvo baigęs Varšuvos konservatoriją ir buvo geras muzikas. Jau 1915 m. jis pradėjo organizuoti bažnytinį chorą. Choras giedojo lietuvių dainas: „Kur bėga Šešupė“, „Bijūnėlis žalias“ ir kitas.
1916 m. pradžioje susikūręs dramos ratelis Virbalio ugniagesių pastate parodė vaidinimą „Byla dėl linų malkos“. Tai buvo bene pirmas lietuviškas vakaras Virbalyje vykęs karo metu. Lietuviška daina, susikūrus chorui, ėmė sparčiai plisti miesteliuose ir kaimuose. Kitų kaimų jaunimas ėmė rengti taip pat viešus spektaklius. Tokiose vakaruškose ėmė griežti smuiku, armonika, buvo prigalvojama įvairiausių žaidimų. Nors kunigai vis dar nepritarė tokioms išmonėms, tačiau viešų „koliojimų“ jau nesigirdėjo.
Karo pabaigoje vietiniai vokiečiai laikėsi išdidžiau nei prieš karą ir planavo savo valdas Suvalkijoje išplėsti panašiai, kaip po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Kada į prūsų globą patekusią Suvalkiją atgabeno savo kolonistų. Jie Virbalyje sukūrė savo didžiausią citadelę.
1916 m. pavasarį iš visos apylinkės į Virbalį suvažiavo vokiečiai. Eitkūnų pastoriui atgiedojus pamaldas, vokiečiai surengė mitingą. Aukštino vokiečių tautos didybę, garbino kaizerį, ir prie pat kapų tvoros pasodino ąžuoliuką. Mitingą užbaigė, kaip priklauso, „Deutschland uber alles“.
Maždaug 1910 m. Virbalio vaistininko Bulavskio pastangomis prie gaisrininkų komandos buvo suorganizuotas dūdų orkestras. Per Virbalį žygiuojantiems uniformuotiems gaisrininkams kartu žygiuodavo ir jų orkestras. Jie grojo maršus, polkas, valsus. Vasaros metu ruošdavo koncertus su šokiais miesto sode.
Užėjus karui, gaisrininkų komanda suiro, o kartu ir jų orkestras. Miesto sodo tvorą žmonės išardė ir sukūreno malkoms. Tačiau senieji muzikantai su armonikomis dūdomis liko.
Visame Virbalyje tuo metu buvo du ar trys šnypščiantys ir gergždžiantys gramofonai. Tiek kaimuose, tiek miestuose pašokti ir padainuoti labiau mėgo lietuviškas jaunimas. Vokietukai ir žydeliai į tokias pramogas palinkimo per daug neturėjo, – liudija Virbalio enciklopedija vadintas Juozas Zabielavičius.
Tomas Sušinskas
