Plungė – senųjų tradicijų lopšys ir žemaitiškos tarmės gimtinė
Senųjų tradicijų lopšys ir žemaitiškos tarmės gimtinė. Didžiųjų jomarkų, liepinių klumpių miestas. Plungė – vieno stambiausio Rusijos imperijos didiko Mykolo Kleopo Oginskio anūko, kunigaikščio Mykolo Oginskio tėvonija.
Ten, kur dabar dunkso gražus Plungės miestelis, žiloje senovėje šlamėjo amžinoji giria. Jos glūdumoje, ant sraunaus Babrungo upės kranto stovėjo istorinė baltų genčių šventovė Romuva. Žilagalvis krivis augino šventuosius žalčius, o vaidilutės kurstė amžinąją ugnį. Pamaldūs žemaičiai nešdavo aukas Perkūnui, Patrimpui ar Pikuoliui.
Manoma, kad šalia girios, ramioje lygumoje buvo garsusis Gandingos miestas. Vietovė, valdyta kunigaikščio Gandžio, laikoma Plungės miesto pirmtaku. Legendomis ir padavimais apipintą šventąją vietą supo dešimtys piliakalnių. O ant didžiausio iš jų iškilo mediniai valdovo rūmai.
Į seniausią lietuvišką gyvenvietę atvykdavo svetimų valstybių valdovai, jų pasiuntiniai ir pirkliai. Padavimai mini tūkstantį raitų karių pilies teritorijoje ir už dešimties kilometrų matomą aukštą tvirtovės bokštą.
Manoma, kad praeityje egzistavusio miesto gyventojai išmirė nuo maro. Išgyvenusieji apleido vietovę bijodami užkrato. Apylinkėse gyvenę žemaičiai aplenkdavo Gandingą iš tolo.
Laiko tėkmėje vietovė užžėlė krūmais ir medžiais. Ligas, sunaikinusias miestą, pamažu visi užmiršo. Žmonės pradėjo dirbti žemę, sodinti daržus. Ne retai arklas į paviršių išmesdavo senus papuošalus ir ginklų dalis. Rastus reliktus gyventojai dalijosi tarpusavyje, nemaža jų pateko į asmeninę Oginskio kolekciją. Garsioji giminė savo lobius atidavė į Lenkijos miestų muziejus.
Piliakalnio viršūnėje Plungės kunigaikštis M. Oginskis rengdavo pokylius. Svečiai atvykdavo net iš užsienio. Gėrimais ir užkandžiais nuklodavo visą pilies kalną. Gretimoje kalvelėje stovėjo narvai su lapėmis, vilkais, zuikiais, vanagais. Vos tik eiguliai išlaisvindavo miškų žvėris, pasigirsdavo šūviai. Nuo gėrimų apsvaigusi magnatų minia šėliodavo šaudydama į sprunkančius miško gyventojus.
Valstiečiams Gandingo piliakalnio papėdėje stovėdavo atskiras stalas. Kaimo jaunimas organizavo sporto varžybas, imtynes, lenktynes, kilnodavo sunkumus. Dvarininkų grietinėlė viską stebėjo iš viršaus ir įteikdavo prizus laimėtojams. Inteligentiškumą pamiršę ponai saujomis mesdavo sidabrinius į kaimiečių būrį. Kaimiečiams belikdavo viską susirinkti nuo žemės.
Populiari rungtis buvo sidabrinio laikrodžio medžioklė. Ilgą kartį ištepdavo riebalais ar muilu, o jos viršūnėje pakabindavo minėtą dovaną. Valstiečiai sliuogdavo į viršūnę ir patys pasiimdavo prizą.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą tyrinėti Gandingos kalnelio atvyko Lietuvos piliakalnių ekspertas Liudvikas Kšivickis. Rastą archeologinę medžiagą išvežė į Vilnių. Manoma, kad Sankt Peterburgo archyvuose iki šiol dūla Gandingos miesto praeities šešėliai. Piliakalnio šlaitų aukštis siekia dvidešimt metrų. Dabar piliakalnio praeitį liudija tuo pačiu vardu pavadintas netoli įsikūręs kaimas.
Ilgainiui dingusios gyvenvietės vietoje pradėjo augti Plungės miestelis. Išgarsėjo, kai čia savo rezidenciją įsteigė Mykolas Mikalojus Oginskis(1849-1902). Vietinių valstiečių rankomis 1879 metais pastatė puošnius Plungės dvaro „palocius“. Dvarvietei prasidėjo aukso gadynės laikmetis. Buvo įkurtas milžiniškas parkas, iškasti tvenkiniai. Plaukiojo karpiai ir auksinės žuvelės.
Kai šešetu eikliausių žirgų pakinkyta karieta su valdovu riedėdavo link vartų, šaukliai liepdavo visiems pasišalinti nuo pagrindinio kelio. Prie paradinių vartų nuolat stovėjo „šviesiausiojo“ sargyba. Rūmų teritorijoje plungiškiams vaikščioti buvo draudžiama. Valstiečiai patekdavo į kunigaikščio valdas tik vienu atveju. Kai susilaukdavo bausmės nuplakti rykštėmis. Kunigaikštis nebuvo žiaurus. Jo tijūnai rykštę naudojo tik išskirtiniais atvejais.
Aplinkiniams pabrėždavo pamaldumą, todėl per anksti nekaltybę praradusias merginas bausdavo griežtai. Vargšių nugaros turėjo atlaikyti dvidešimt rykščių kirčių. Nedorai su merginomis pasielgusiems vaikinams sekmadieniais liepė kryžiumi gulėti prie bažnyčios laiptų. Dažnai tokius išdykėlius atiduodavo į rekrutus. Ištikimybę pamynusius vyrus ir moteris vedžiojo po miestelį surištus. Kiekvienas praeivis turėjo teisę tokiai porai suduoti botagu.
Dvaro sodybos rūmuose svečiavosi Lenkijos aukščiausio rango didikai, žemaičių seniūnai ir grafai. Ištisas naktis šviesdavo krištoliniai šviestuvai. Skambėjo muzika, dainos ir taurių dūžiai. Magnatai pasitarimuose spręsdavo savo luomo ir visos valstybės reikalus.
Oginskis mėnesių mėnesiais šėliodavo Varšuvos, Paryžiaus, Maskvos didmiesčiuose. Į lietuviškos provincijos ramias pašlaites atvykdavo tik mėnesiui. Kunigaikščiui greit atsibosdavo žaliosios upės lankos. Garsiojo parko takeliai jau nesuteikdavo naujų įspūdžių. Tuomet sėsdavo į savo karietą ir lėkdavo pasivažinėti. Arkliai nešdavo su vėjeliu, o valdovas stebėdavo iš arklių pasagų skylančias kibirkštis.
Turėdamas puikų žirgyną plento pakelėse statėsi karčiamas. Šalia – arklides, kuriose nuolat laikydavo savo ristūnus. Pravažiuodamas dažnai juos perkinkydavo, nes ne visi arkliai atlaikydavo tokį tempą.
Mirė gana jaunas, o visa valdžia atiteko jo mylimai žmonai. Oginskio rūmai išliko paminklu visai jo giminei. Rūmelis iki šiol džiugina į Plungę atvykstančius turistus ir svečius.
Tomas Sušinskas