Vytauto Pilipavičiaus marijampoliečiams ir ne tik pristatinėti nereikia, šis žmogus jau daug metų minėto Suvalkijos regiono gyventojams žinomas kaip „auksines rankas“ turintis automobilių variklių remonto meistras. Šiandien tėvo pramintu keliu, išmokę iš jo automobilių variklių remonto paslapčių, eina ir sūnūs Audrius bei Dainius.
Tęsiame pasakojimą apie Pilipavičių šeimą. Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia – „Pomėgis tapęs šeimos tradicija“.
Perspektyvos nedžiugina…
Žlugus Tarybų Sąjungai automobilių sportas Lietuvoje, dėl lėšų stygiaus patyrė didžiulį nuopuolį ir pilnai neatsigavo iki šiol. Dalis sportininkų net pranašauja visišką Lietuvos automobilių sporto pabaigą netolimoje ateityje… Jie piktinasi, jog valdžia nusisuko nuo šio sporto mėgėjų, neskiria reikiamo dėmesio, viskam stinga pinigų, nėra tinkamų rėmėjų, o be pinigų neparuoši varžyboms „ratuotų žirgų“, nenuvyksi į varžybų vietą Lietuvoje, jau nekalbant apie išvykas į užsienio trasas.
Taip, tai tikrai brangi sporto šaka, tūkstančių eurų reikia patiems automobiliams įsigyti, ar sukonstruoti, jų motorams bei atsarginėms dalims pirkti, o kur dar kuras, išlaidos treniruotėms, kelionėms į varžybų vietą, juk automobilių transportavimui būtina turėti tam pritaikytus kitus automobilius. 2004 metais keletas Lietuvos „bagininkų“ dar mėgino atkurti šios sporto šakos populiarumą, susiremontavo šešis turėtus bagius, surengė kelias varžybas, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Šiandien Lietuvoje bagių vadinamų „krokodilais“ klasę atstovauja vienintelis Audrius Pilipavičius…
Dabar vien nuvykimas į varžybas, be starto mokesčio, dalyviui atsieina apie tūkstantį eurų. Bagių agregatų ir mazgų kainos taip pat kosminės, antai pavarų dėžė kainuoja tris, karbiuratorius apie du, variklio detalių pagaminimas apie du tūkstančius, o vienas amortizatorius apie 400 eurų, o jų reikia keturių. Taip, kad sportuoti tapo prabanga…
Tarybiniais laikais, prisimena V.Pilipavičius, valdžia sportininkams už jų pasiekimus pinigų taip pat nemokėjo, bet suteikdavo kitų privilegijų, rodė dėmesį ir pagarbą, pavyzdžiui aprūpindavo reikiamu varžyboms kuro kiekiu, suteikdavo apmokamus laisvadienius varžybų ir pasiruošimo joms metu, reikalingas detales ir variklius, jie taip pat pirkdavo ne už savus, o už pinigus „sukombinuotus“ padedant valdžiai. Tokios kombinacijos tais laikais buvo įprastas reiškinys.
Tarybinėje, sistemoje deficitas yra gyvenimo norma, daug dalykų tekdavo gauti pažinčių dėka, o daug ko, tuo metu gyvenę žmonės net nematė, vadinasi ir nežinojo. Tuo laikotarpiu tarp žmonių populiarus buvo posakis, jog Tarybų Sąjungoje daug ko nėra pirkti, tačiau daug ką galima pavogti… Tad ir vogė kas priėjo bei galėjo. Darbininkai po truputį, o dalis viršininkų šiaip jau nesikuklino, naudojosi ir privilegijomis ir materialiai gyveno be didelių rūpesčių, tačiau viešumoje puikuotis savo geresne gyvenimo kokybe privengdavo, kad neerzintų inteligentijos, darbininkijos bei valstietijos. Toks gyvenimėlis tęsėsi iki socializmu vadintos sistemos griūties ir dar kelis metus po jos, kol pradėjo veikti rinkos ekonomikos svertai.
Per bemaž penkis tarybinius dešimtmečius, užaugo dvi kartos, daugelio žmonių mąstymo būdas buvo paveiktas būtent tokių gyvenimo realijų. Gal todėl šiandien, nors praėjo jau trys dešimtmečiai po socializmo žlugimo, mes šalia kitų problemų visuomenėje, turime ir žmogaus mentaliteto problemą, kurios ištakos yra ne kur nors kitur, o būtent anoje santvarkoje. Buvo manoma, jog pradėjus gerai veikti rinkos ekonomikai, kylant pragyvenimo lygiui ši problema savaime išnyks. Deja, kaip rodo gyvenimas, neišnyko ir nežinia kada išnyks, nes tai persiduoda iš kartos į kartą bei būdinga visai posovietiniai erdvei. Net buvusioje socialistinėje Rytų Vokietijoje, kurią dosniai ne vien pinigais, bet ir visu kuo remia Vakarų Vokietija, stebimos tokio mentaliteto apraiškos.
Šiandieninis jaunimas domisi automobilių sportu
Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi, dėl finansinių problemų, automobilių sporte stagnacija bei nežinomybė tęsėsi keletą metų, kol palaipsniui kylant ekonomikai patys sportininkai sukruto ir pabandė vėl išvažiuoti į trasą. Pastaruoju laikotarpiu vykusios autokroso varžybos surinkdavo ne šimtus, kaip prieš tris – keturis dešimtmečius, bet tik dešimtis sportininkų ir minią žiūrovų. Jose dalyvauja jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios automobilininkų kartos atstovai, pilotuojantys pačius įvairiausius sportinius automobilius. Vasarą, varžybų metu, Marijampolės, Kalvarijos Orijos, Vilkyčių, Tauragės ir Latvijos Bauskės, ar kitos trasos sulaukia didelio autokroso sirgalių antplūdžio.
Pasak AudriausPilipavičiaus, nuo 2006 iki 2014 metų Marijampolėje automobilių sporto virusu dar buvo užsikrėtę apie penkiolika sportininkų, tarp jų Darius Tamašauskas, vairavęs WV Golf , bet neseniai baigęs savo sportinę karjerą, taip pat Ričardas Lepšys važiavęs, taip pat Golfuku, o vėliau sėdėjęs prie bagio vairo, Juozas Kutka skriejęs varžybose su Mazda X3 ir Mini Cuperiu, taip pat Laurynas bei Vytautas Petraškai.
Tačiau šiandien, Marijampolės automobilių sporte, faktiškai teliko ko gero tik jaunesnieji Dainius ir Audrius Pilipavičiai bei dar labai jaunos jų atžalos Emilis, Agnius ir Kristupas.
Liūdnas pastebėjimas – varžybose vykstančiose vasarą įvairiuose trasose Marijampolės garbę kartu su Pilipavičiais gina „pirktiniai“ sportininkai, tai automobilių sporto entuziastai iš kitų rajonų. Kai nėra gerų rėmėjų, nėra ir norinčių sportuoti, nes, kaip jau minėjau, ši veikla kainuoja brangiai, taip pat atima begalę laiko, atitraukia nuo darbo, o tai reiškia, kad nėra uždarbio, vadinasi kenčia sportininkų šeimos. Kas gali išvesti iš tokios situacijos?
Pomėgis tapęs šeimos tradicija (II dalis)
Ankstesnis 1 iš 7 Sekantis
Vytautas Karsokas
Autoriaus nuotraukos ir nuotraukos iš Pilipavičių šeimos albumo
