Pomėgis tapęs šeimos tradicija

Vytauto Pilipavičiaus marijampoliečiams ir ne tik pristatinėti nereikia, šis žmogus jau daug metų minėto Suvalkijos regiono gyventojams  žinomas  kaip „auksines rankas“ turintis automobilių variklių remonto meistras. Šiandien tėvo pramintu keliu, išmokę iš jo automobilių variklių remonto paslapčių, eina ir sūnūs Audrius bei Dainius.

Daugkartinis TSRS automobilių sporto čempionas Vytautas Pilipavičius
Daugkartinis TSRS automobilių sporto čempionas Vytautas Pilipavičius

Tačiau Vytautas garsus ne vien tuo. Prieš tris-keturis  dešimtmečius, automobilių sportą mėgstantys žmonės Lietuvoje ir už jos ribų žavėjosi jo sportiniu talentu. Talentingas sportininkas yra daugkartinis įvairaus rango sunkvežimių autokroso B-12 klasėje, o panaikinus šią kategoriją, savadarbių bagių, liaudyje vadinamų „krokodilais“, varžybų nugalėtojas bei prizininkas, savo sportinę karjerą baigęs kartu su Tarybų Sąjungos griūtim. Nevardinsiu detaliai begalės šio sportininko  iškovotų titulų, medalių, diplomų ir taurių, visa tai  matyti nuotraukose iliustruojančiose rašinį. Vytauto, taip pat jo sūnų ir dabar jau anūkų kasmet vis pasipildančios sportinių trofėjų kolekcijos gali pavydėti net sporto šlovės muziejai. Vien faktas, jog V. Pilipavičius tris kartus yra stovėjęs ant nugalėtojo pakylos, buvusios Tarybų Sąjungos autokroso čempionatuose pasako daug.

Mūsų moterys mus supranta bei palaiko

Kartu su  Vytautu į varžybas visuomet vykdavo žmona, Danutė, su vaikais, tad nuo mažens jų atžalos matė kas vyksta varžybų trasose, matė jų užkulisius ir tai paliko žymę jų gyvenimo kelio pasirinkime. Jau apie šešiolika metų Vytauto sūnūs Audrius bei Dainius perėmę iš tėvo sportinio vairavimo paslaptis, Lietuvos bei užsienio  automobilių kroso trasose dalyvauja atitinkamai B-13 bei LADA automobilių klasėje, ne taip seniai savo sportinę karjerą pradėję V. Pilipavičiaus anūkai Emilis, Agnius bei Kristupas pirmas pergales  gyvenime pasiekė skriedami  čekiškais mini bagiais, varomais žoliapjovės variklio. Beje, pasak Vytauto, sportinė technika, jos transportavimo priemonės, kuras ir atsarginės dalys perkamos  už savo santaupas. Paminėsiu, jog vien mini bagio kaina siekia puspenkto tūkstančio eurų. Sportui skirta technika yra brangesnė už įprastinę, kadangi atskiri mazgai ir agregatai konstruojami patikimai yra patvaresni, reiškia ir brangesni.

Kritina, Kristupas, Rolanda, Agnius, Danutė, Emilis, Vytautas, Audrius ir Dainius Pilipavičiai
Kritina, Kristupas, Rolanda, Agnius, Danutė, Emilis, Vytautas, Audrius ir Dainius Pilipavičiai

Ir taip, Marijampolėje, turime štai tokią gražią automobilių sporto entuziastų Pilipavičių dinastiją, beje, įkūrusią kartu su marijampoliečiu Žydrūnu Masaičiu, važiuojančiu „dragą“, automobilių sporto klubą „MP Motor sport“. Iki šiol, bent jau man, dar neteko girdėti, jog Lietuvoje yra ir daugiau tiek pasiekusių automobilinkų šeimų, kur senelio pramintais takais sėkmingai žygiuotų vaikai bei anūkai…

Jau minėjau, kad  šiai techninei  sporto šakai vystyti reikia ne vien entuziazmo, techninių žinių, sumanumo, drąsos, daug jėgų ir kantrybės, bet nemenkų piniginių išlaidų taip pat, kurias tenka kažkaip sukaupti neskriaudžiant šeimų… Pilipavičių vyriškoji pusė sako esanti labai dėkinga už supratimą bei palaikymą savo gyvenimo moterims Danutei, Rolandai ir Kristinai. Pasak vyrų, be jų pritarimo, pasiaukojimo, paramos, pasiekti pergales sporte, kaip ir gyvenime, būtų kur kas sunkiau.

Jei ko negalėjai nusipirkti parduotuvėje, galėjai susiveikti per pažystamus…

Anais „gerais“ laikais automobilių, kaip ir kitos techninės sporto šakos buvo moraliai ir finansiškai palaikomos valdžios, nes atliko ne vien propagandos instrumento vaidmenį. Automobilių sportas buvo didelė  ištvermingų, patyrusių kadrų sovietinei kariuomenei kalvė, veikusi po sukarintos organizacijos, vadintos SDAALR (rusiškai DOSAF – Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) vėliava. Su šypsena veide Vytautas Pilipavičius prisimena kaip tuomet, visuotinio deficito laikais, pasinaudojant pažintimis reikėdavo gauti reikiamų detalių ir net pačių variklių sportiniams automobiliams.

Žemūktechnika - Jungėnai bagių komanda 1982 metai
Žemūktechnika – Jungėnai bagių komanda 1982 metai

„Kaune, Šančiuose, – pasakoja jis –,  kur dabar puikuojasi  prekybos centro „Akropolis“ paviljonai, veikė liaudyje vadinta „tankų gamykla“, o iš tiesų tai buvo sovietinės karinės technikos, tai yra desantininkų kovos mašinų, šarvuočių ir tankų kapitalinio remonto gamykla, pavaldi taip vadinamai „oboronkei“ (TSRS gynybos pramonei – aut. past). Mes žinojome, jog šarvuočiuose yra montuojami du padidintos galios, aukštiems valdžios šulams skirto vežioti limuzino, rusų dar vadinto „členovozu“,  GAZ -13 „Čaika“, varikliai. Taip pat žinojome, jog jie yra daug patvaresni ir kokybiškiau surinkti, nei naudojami civilinėje technikoje. Tepalas iš jų nebėgdavo, kaip tai buvo įprasta matyti automobiliuose skirtuose civiliniam naudojimui. Mūsų lenktyniniams automobiliams šie varikliai tiko kaip niekas kitas, tad žūt būt reikėjo kažkaip jų gauti, o po to sumontuoti į mūsų komandos „Žemūktechnika–Jungėnai“ „bolidus“. Buvo laikai…

Po kurio laiko, padedant draugams  susipažinome su reikiamais žmonėmis toje „tankų gamykloje“ bei už atitinkamą užmokestį „susiveikėme“ tų variklių tiek, kiek reikėjo. Beje, tokių variklių „krokodilų“ pilotai lietuviai, latviai ir estai  vis dar „susiveikia“ ir mūsų dienomis iš Kaliningrado srityje dislokuotų rusų karinių dalinių, tačiau jų kaina jau žymiai aukštesnė nei „suveiktų“ iš Kaune veikusio fabrikėlio. Laikai juk kiti…

Benzininiai varikliai montuojami šarvuočiuose yra ne tik galingesni, forsuoti, bet ir patikimi, nes karinės technikos gamyklose Rusijoje išleidžiamos produkcijos kokybės kontrolė daug griežtesnė nei civiliniam naudojimui skirtiems gaminiams. Gamybos  broko ten netoleruoja.

Varžybų Marijampolėje plakatas
Varžybų Marijampolėje plakatas

Tuo metu mūsų komandą, „Žemūktechnika–Jungėnai“, sudarė aštuoni sportininkai, kurie vairuodavo keturis „gazikus“ ir vieną „zilą“. Komandos branduolys buvo gan stiprus, nes turėjome Pabaltijo čempioną Gediminą Kajoką, taip pat tokius to meto automobilininkų bendruomenėje žinomus pilotus kaip Petras Lepšys, broliai Antanas ir Česlovas Žukauskai, Kazimieras Skauronas, Romas Gruodis, Jonas Puzara. Komandai vadovavo Valdas Kovalčikas. Kai vykome į varžybas mus nuolat lydėdavo didelis būrys sirgalių, o pačios varžybos pasižymėjo dalyvių gausa, dažnai į trasą išvažiuodavo daugiau nei šimtas automobilių. Pabaltijo respublikų automobilininkų komandos tvirtai laikė lyderių pozicijas visoje TSRS, mat jų gretose buvo daug talentingų sportininkų, tokių kaip septynis kartus sąjungos čempiono titulą laimėjęs S. Brundza, nemažiau tituluotas K. Girdauskas, be kitų pergalių dar laimėjęs TSRS 1982 metų čempionatą bei 1970 metais iškovojęs trečią vietą, savo automobilių klasėje, tarptautiniame ralyje Londonas–Meksikas.

Palyginimui, į šiandienines autokroso lenktynes susirenka tik kelios dešimtys sportininkų su savo bagiais. Tai, kad ši automobilių sporto šaka nesužlugo visiškai reikėtų dėkoti estų bei latvių  entuziastams, nes jie vis tik rado rėmėjų, todėl  sugebėjo išsaugoti  ir trasas, kuriose rengiamos tarptautinės varžybos, ir automobilius taip pat. O pas mus padėtis liūdnesnė“.

Straipsnio tęsinys – kitą savaitę…

Vytautas Karsokas

Autoriaus nuotraukos ir nuotraukos iš Pilipavičių šeimos albumo

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE