Prisiminimų autorius iš didmiesčio grįžo atostogų į gimtąjį kaimą.
Anot amžininko atminties: „-Einam, Petriuk, užsigavėsim pas kaimynus, – vieną kartą pasakė man sesuo. – Ten didelė seklyčia ir asla lygi. Smagiai pasisuksim ir padainuosim. Prisiminsim, kaip linksma buvo drauge, – kalbino sesė, – neleisdama man net suabejoti.
Sesuo apsisupo didele mamos skara ir paėmus mane už rankos nusitempė pas kaimynus.
Jaunimo buvo jau pilna seklyčia. Ant ilgo suolo sėdėjo trys muzikantai. Smuikas, armonika ir būgnas. Aplink pečių susigūžę stovėjo kaimo bernai. Merginoms buvo palikta lova ir du gretimi suolai. Aplink stalą sėdėjo seniai – tyliai įsikandę pajuodavusias pypkes kortavo.
Sesė pastūmė mane į vyrų būrį, o pati įsispraudė tarp merginų. Pradžioje aš spoksojau į savo buvusius draugus, o jie į mane. Valandėlę visi tylėjome nežinodami nuo ko pradėti.
Pasisveikinsiu galvoju ir tiesiu ranką. Nei jo vardo, nei pavardės neatsimenu. Bet veidas man pažįstamas. Vaikystėje drauge su juo kaimynų tvorom laipiojom.
Rankų paspaudimai mus suartino. Atidarė burnas visokiausiom kalbom. Jie klausinėjo mane apie miestą, apie didelius mūrus ir poniškai gyvenančius žmones. Aš klausinėjau apie buvusius kaimo draugus ir jų gyvenimus. Dauguma jų rengiasi vesti. Turi numatę žmonas ir tuoj po Velykų pradės lankyti kleboną su užsakais.
Tuo tarpu muzikantai jau suderino savo instrumentus. Vakarą pradėjo suktiniu. Vyrai dar ilgai staipėsi, o mergužėlės jiems šypsojosi. Vienas kitą ragino eiti pirmuoju.
Aš linktelėjau sesei ir ji buvo pirma mano suktinio partnere. Po to kaip iš maišo prakiuro poros. Vyrai vienas paskui kitą paliko pečių ir šoko prie merginų sėdinčių ties lova.
Suktinį pakeitė polka. Paskui atėjo eilė valsui. Ir pagaliau muzikantai pabandė fokstrotą. Jaunimas šoko taip, kad net molinė asla trupėjo.
Batai, klumpės, milinės naginaitės maišėsi kartu. Merginos laisvai kikeno. Vyrai vieną kitą kaimišką plepalynę paleisdavo. Jokio dirbtinumo kaip mieste, jokių manierų. Viskas natūralu ir nuoširdu. Kartais lyg stačiokiška. Bet niekas dėl to neįsižeidžia.
Kai jaunimui nusibodo šokti, prasidėjo žaidimai ir rateliai. Po jų sekė „avižų pardavinėjimas“, „pletkai“. O kiek tuose žaidimuose sveiko juoko ir sąmojo. Visos jaunimo paslaptys ir nuotykiai išplaukė viešumon. Buvo daug juoko.
Vargšės mergaitės nuo žaidimo „tiligrama“ raudo lyg vasaros saulėlydis. Kai pirmasis pradėdavo „noriu tave pabučiuoti“, paskutinysis išgirsdavo, – ateik pas Julę, ji viena seklyčioje.
Vakaro pabaigai dainos ir dar keli šokiai. Paskutiniai.
Skirstėmės vidurnaktį. Merginos išgužėjo pirmos. Bernai su dainomis, pypkiuodami, per miegantį kaimą.“
