Rudenį norisi šilumos ir jaukumo, kuriam sukurti dažnai pakanka ir arbatos puodelio. Vaistažolių arbata šaltuoju periodu gali būti ne tik kasdieniu jaukumo ritualu, bet ir natūraliu sveikatos šaltiniu: viena nuramins ir padės užmigti, kita palengvins virškinimą, trečia sustiprins imunitetą.
Kai vaistažolių asortimentas toks didelis, kaip žinoti, kokias žoleles rinktis? Specialistės papasakojo, kokias arbatas verta turėti namuose, kaip susigaudyti gausiame asortimente, ir atskleidė, kokių klaidų ruošiant arbatą nereikėtų daryti.
Ruduo – vaistažolių metas
„Rudens pradžioje, kai pradeda plisti įvairios virusinės infekcijos, daugėja kvėpavimo takų ligų, jaučiami įvairūs peršalimo simptomai, žmonės daugiau dėmesio skiria arbatų asortimentui. Vaistinėse galima rasti įvairių vaistažolių ir jų mišinių, o norint suprasti, kuris kompleksas galėtų būti naudingiausias, svarbu žinoti, kokias medžiagas kaupia augalai ir kokius simptomus gali palengvinti“, – sako BENU vaistininkė Deimantė Zalagaitytė.
Jai pritaria ir žolininkė Virginija Mažeikė. Pasak jos, tinkamai parinktos vaistažolės gali padėti sustiprinti imunitetą, palengvinti peršalimo simptomus, pagerinti miegą ar virškinimą, tačiau svarbu žinoti, kokias arbatas verta turėti namuose ir kaip jas teisingai ruošti, kad jos išsaugotų visas naudingąsias savybes.
Naudingiausios vaistažolės šaltajam sezonui
Anot D. Zalagaitytės, pagrindinės, šaltuoju periodu itin naudingos vaistažolės galėtų būti šeivamedžių žiedai, erškėčių vaisiai, imbierų šakniastiebiai, čiobrelio žolė, pušų pumpurai, islandinių kerpenų gniužulai, šalavijų lapai, svilarožių šaknys, gysločių lapai, liepų žiedai, aviečių lapai.
V. Mažeikė šį sąrašą papildo virškinimui padedančia ir gaivumo suteikiančia pipirmėte, nervų sistemą raminančia, užmigti padedančia melisa, švelniai raminančia, uždegimui mažinti skirta ramunėle bei imbieru, cinamonu ir gvazdikėliais, kurie stiprina kraujotaką, šildo ir gerina nuotaiką.
Arbatos, padedančios peršalus
„Juoduogių šeivamedžių žiedai itin tinka pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, nes sutrumpina ligos eigą – juose esantys kvercetinas, kemferolis ir kiti flavonoidai slopina virusų, ypatingai gripo A ir B, taip pat – koronaviruso dauginimąsi ir blokuoja patekimą į ląstelę, – teigia D. Zalagaitytė. – Erškėčių vaisiai pasižymi itin gausiu vitamino C kiekiu, o imbierų šakniastiebiai – antimikrobiniu poveikiu. Tyrimai patvirtina, kad imbieras itin slopina respiracinio sincitinio viruso plitimą, kuris yra dažnas kvėpavimo takų infekcijų sukėlėjas.“
Vaistininkė priduria, jog čiobreliui būdingas atsikosėjimą lengvinantis poveikis, pušų pumpurai skystina tirštas gleives, sumažina nosies užgulimą, pasižymi antibakteriniu poveikiu, islandinių kerpenų gniužulai kaupia polisacharidus, kurie padeda sumažinti gerklės dirginimą ir perštėjimą, o šalavijų lapai turi priešuždegiminį, antiseptinį poveikį, lengvina atsikosėjimą.
„Vaistinių svilarožių šaknys padeda palengvinti sausą kosulį ir gerklės dirginimą, gysločių lapai ramina kosulį ir padeda sušvelninti balso užkimimą, o liepų žiedai gerai žinomi dėl savybės mažinti temperatūrą, skatinti prakaitavimą, tačiau taip pat padeda sausam kosuliui, pasižymi antimikrobiniu poveikiu“, – sako D. Zalagaitytė.
Ne tik sveikatai, bet ir nuotaikai
V. Mažeikė priduria, jog melisa, liepžiedžiai ir levanda tinka geresniam miegui, o pipirmėtė, pankolis, kmynai ir ramunėlė gerina virškinimą.
„Ne visos vaistažolių arbatos naudojamos tik gydymui, – pastebi žolininkė. – Kai kurios labiau skirtos maloniam ritualui, nuotaikai pakelti ir šildančiam jaukumui sukurti. Pavyzdžiui, pipirmėtės ar citrinžolės arbata dažnai geriama dėl gaivos, levandos – dėl aromato ir ramybės pojūčio. Mišiniai su džiovintais vaisiais ar uogomis paprastai pasirenkami dėl skonio.“
Teisingas paruošimas ir dažniausios klaidos
Pasak D. Zalagaitytės, užpilta vaistažolių arbata turėtų būti uždengiama, palaikoma 5-10 minučių ir geriama 2-3 kartus dienoje: „Paruoštą arbatą galime saldinti medumi, tačiau tai daryti reikėtų arbatai atvėsus, kad medus suteiktų antimikrobinį poveikį ir neprarastų vertingų medžiagų. Norint išvengti neigiamos šilumos įtakos medaus naudingoms savybėms, dėkite jį į arbatą ne metaliniu, o mediniu šaukšteliu.“
V. Mažeikė pastebi, kad viena dažniausių klaidų ruošiant vaistažolių arbatą yra per karštas vanduo – verdantis vanduo gali sunaikinti eterinius aliejus, tad rekomenduojama užpilti arbatą 80–90 °C temperatūros vandeniu. Kita klaida yra per ilgas arbatos laikymas – ilgai stovinti arbata praranda veikliąsias medžiagas, todėl ją geriausia išgerti per 15–30 minučių.
„Taip pat nereikėtų padauginti žolelių, nes per stipri koncentracija kartais gali net dirginti. Vienam puodeliui užtenka 1–2 arbatinių šaukštelių, – sako žolininkė. – Žoleles būtina saugoti nuo drėgmės ir saulės, laikyti sandariuose stikliniuose induose. Verta pastebėti ir tai, kad kai kurios žolelės užgožia viena kitą: pavyzdžiui, ramunėlė dažnai nustelbia kitų žolelių skonį, todėl ją geriau gerti atskirai.“
Ne visos vaistažolės tinka visiems
V. Mažeikė priduria, jog kai kurios vaistažolės nėra tinkamos nėščiosioms, maitinančioms moterims, vaikams ar žmonėms, vartojantiems vaistus, tad prieš geriant stipresnius žolelių nuovirus, rekomenduojama pasitarti su gydytoju. „Arbatos turėtų būti vartojamos saikingai – kasdieniam malonumui ar lengvam stiprinimui, o ne kaip vienintelis gydymo būdas rimtesnių ligų atvejais“, – sako žolininkė.
Jai pritaria ir D. Zalagaitytė, patarianti įvairias vaistažoles vartoti ne ilgiau kaip 7-14 dienų, būtinai atsižvelgiant ir į gretutines ligas. Pavyzdžiui, autoimuninėmis ligomis sergantiems asmenims prieš vartojant rausvažiedės ežiuolės preparatus reikėtų pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
„Ilgalaikis liepų žiedų vartojimas nerekomenduojamas širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems asmenims, o gleives kaupiančios vaistažolės, tokios kaip islandinė kerpena ar gyslotis, dėl galimos sąveikos su kitais vartojamais vaistais, turėtų būti geriamos praėjus 2 valandoms po preparatų vartojimo. Ilgesnis nei rekomenduojamas vaistažolių vartojimas gali lemti alerginių reakcijų atsiradimą ar virškinamojo trakto dirginimą, pasireiškiantį vėmimu ar pykinimu“, – sako D. Zalagaitytė.
