Praėjusią savaitę Palangoje vyko konferencija, skirta vaiko emocinės gerovės metams paminėti. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai teigia, kad vaiko emocinė gerovė – prioritetinė sritis šalyje šiais metais. Emocijos yra kiekvieno atsakas į jį supantį pasaulį, kuris labai priklauso ne tik nuo mūsų patirties, bet ir nuo aplinkybių, kurių negalime pasirinkti. Emocijų atpažinimą, supratimą ir kontroliavimą būtina analizuoti ir kaupti jau vaikystėje, nes tai leis vaikui lanksčiau prisitaikyti ir palengvins keblių situacijų įveikimą ateityje.
„Džiaugiamės, kad atkreiptas dėmesys į tokį svarbų visuomenėje reiškinį – vaiko emocinę gerovę. Tai labai svarbu ugdant sveiką ir įvairiapusę asmenybę, vertinančią save, tobulėjančią, gebančią kurti darnius santykius su kitais. Svarbiausia perduoti vaikui žinutę, kad turėti ir išreikšti įvairias emocijas yra normalu, o padėti vaikui jas atpažinti, suprasti ir įvardinti yra suaugusiųjų uždavinys”, – sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Palangoje Ilona Lingytė.
Socializuojantis vaikui svarbus tėvų palaikymas
Konferencijos metu vaikų ir paauglių psichologė, edukologė, lektorė Asta Blandė didelį dėmesį skyrė reikšmingų detalių, kuriančių atvirus, pagarbius, pasitikėjimu grįstus santykius tarp vaiko ir suaugusiojo, aptarimui. A. Blandė pabrėžė, kad vaiko asmenybės formavime pagrindinis vaidmuo tenka šeimai; ji, o ne ugdymo įstaiga yra pagrindinė atrama, parama ir erdvė pozityviems asmeniniams pokyčiams.
Anot psichologės, vaikas į mokyklą ateina kurti santykio: su bendraamžiais, mokytojais, tėvais, bendraklasių tėvais, tuo pačiu metu pažindamas save ir kurdamas savo kaip asmenybės vaizdą. Bet kokioje santykių kūryboje, o ypatingai su bendraamžiais, būtina tėvų parama, išmintingas palaikymas, pasidalinimas savo patirtimi, nes dar tik bręstančių žmonių aplinkoje nelengva atrasti savo vietą grupėje. Būti pastebėtu, žinoti, kad tave tam tikra aplinka priima – vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Jei šis poreikis nepatenkintas, vaikas pradeda netinkamu būdu siekti dėmesio, kerštauti, demonstruoti jėgą, bejėgiškumą.
A. Blandė pabrėžė, jog santykiuose su vaiku atsakomybė tenka suaugusiajam.
„Suaugusiam žmogui, kuris yra jau emociškai brandi asmenybė, turėtų būti lengviau prisiimti atsakomybę už santykio palaikymą, atstatymą ar koregavimą. Žinoma, kartais suaugusiojo žmogaus fizinė ir emocinė branda yra labai toli viena nuo kitos. Tad norisi vaikui ar paaugliui parodyti savo principus, laukti atsiprašymo ar subtiliai kerštauti už jo parodytą aštrumą”, – dėstė A. Blandė.
Vaikas augdamas ieško savęs
Pasak psichologės, vaikas nuo pat mažens ieško suaugusiojo modelio, į kurį nori lygiuotis, kurio labiau klauso ir kurį ryškiau pastebi. Suaugusysis vaikui savo pavyzdžiu parodo, kokiu jis gali tapti.
„Vaikui svarbu pajusti, kad santykyje su suaugusiuoju jis yra priimamas toks, koks jis tuo metu yra: savo prigimtimi, savo nuostatomis apie aplinką, tam tikra elgsena, atrastomis ir dar neatrastomis galimybėmis, savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Tačiau tai, kad vaikas ar paauglys yra priimamas nėra žinia apie tai, kad jis tokiu privalo išlikti visą laiką”, – kalbėjo A. Blandė ir pridūrė, jog pastebėtas pažeidžiamas sritis galima užpildyti pozityviomis detalėmis, naujais elgesio eksperimentais ar iššūkiais, kuriuos įveikus augantis žmogus įgauna drąsos ir sustiprėja.
Kaip teigė psichologė, mokantis ir bendraujant tiek vaikas, tiek suaugęs turi teisę klysti, nežinoti ir keistis – žmogus nėra ir neprivalo būti tobulas. Šalia galingo ir beveik tobulo žmogaus, vaikui nesaugu, nedrąsu ir baisu. Tad tėvams ir mokytojams svarbu kalbėti apie klaidas, išryškinti gautas pamokas ir norą eiti pirmyn. Tokiu būdu vaikui sudaroma galimybė patirti sėkmę ne nuolaidžiaujant, o išmintingai kuriant tam palankias galimybes.
Sąmoninga tėvystė
Paskaitos pabaigoje A. Blandė kalbėdama apie sunkius vaiko emocinius išgyvenimus, teigė, kad, kai vaikui akivaizdžiai yra negerai, jis blogai nusiteikęs, nelaimingas, suaugusiojo užduotis – kartu būti ir abiem kalbantis, veikiant ar tiesiog tylint palengvinti tą situaciją. Pokalbiui padėtų tokios užvedančios frazės, kaip: „aš galiu pabūti šalia”, „papasakok apie tai, kas įvyko”, „ką pats apie tai manai”. Tokiais būdais vaikas neretai atsiveria ir jaučiasi pats suradęs sprendimą sudėtingoje situacijoje.
Vaiko teisių apsaugos specialistai dažnai susiduria su tėvais, kurie skuba duoti neveikiančių patarimų vien dėl to, nes jiems patiems trūksta žinių ir įgūdžių apie tai, kaip padėti vaikui susiduriant su emociniais sunkumais. Dėl šios priežasties tėvams neretai yra siūloma pasirinkti sąmoningos tėvystės kursus, kurie padėtų pagilinti žinias auginant atžalas ir atpažįstant tiek savo, tiek vaiko emocinius poreikius.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
