Nepriklausomybės Akto signatarė, europarlamentarė, ilgametė Lietuvos Respublikos Seimo narė, Krašto apsaugos ministrė – epitetai, kuriais nesuklystume pavadinę Rasą Juknevičienę, visgi ji pati susitikime su Jaunųjų konservatorių lygos nariais Marijampolėje prasitarė, kuris vardas jai pačiai mieliausias. „Kai mane pristato kaip Europos Parlamento narę – labai gerai, bet visgi, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės titulas man yra arčiausiai širdies,“ – prisipažįsta ji.
Lapkričio pabaigoje viešėdama Sūduvos sostinėje, tarp susitikimų su miesto švietimo įstaigų bendruomenėmis, kariais ir kitais marijampoliečiais, panorusiais padiskutuoti saugumo ir politikos klausimais, Rasa Juknevičienė rado laiko trumpai pabendrauti su žurnaliste.
Pagal savo išsilavinimą esate medikė, tačiau pasukote politikos keliu. Kaip tai nutiko?
Dalis skaitytojų puikiai žino, kad tais laikais dalis žmonių tiesiog nėrė į Sąjūdį. Nors aš tada buvau gydytoja Pasvalyje, man net nekilo kitokios mintys – žinojau, kad ir aš turiu ten būti. Tuo metu nebuvo žodžio „politika“, bet buvo – „laisvė“ ir „nepriklausomybė“. Taigi, sukūrėme Sąjūdžio grupę, mane iškėlė kandidate į Aukščiausiąją Tarybą, galiausiai – išrinko. Tuo metu mano noras buvo nugalėti tuos komunistus, kurie buvo prieš mane rinkimuose ir balsuoti už nepriklausomybę. Galvojau, kad po to vėl dirbsiu gydytoja, kad kitaip gali būti net neįsivaizdavau… Tik vėliau pamažu atėjo politika… 1992-aisiais jau buvau susiradusi gydytojos darbą, bet Vytautas Landsbergis pakvietė mane dirbti su jų komanda esančia opozicijoje. Na, o sąmoningai į politiką ėjau nuo 1996 metų. Turbūt tiesiog toks likimas buvo.
Seime dirbote Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, buvote Lietuvos krašto apsaugos ministrė. Koks jūsų ryšys su gynyba ir saugumu?
Kai 1996-aisiais mane išrinko į Seimą, aš labai aiškiai supratau, kad mūsų nepriklausomybė ir šita atkurta, trapi valstybė bus laikina (o būtent nepriklausomybė yra svarbiausias dalykas mano gyvenime), jeigu mes neįstosim į NATO. Būtent šis kelias, šis procesas man buvo įdomus, norėjau būti jame, norėjau prisidėti prie nepriklausomybės išlaikymo. Todėl pasirinkau Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą parlamente, dirbau toje srityje, labai daug domėjausi, o kai 2008-aisias Andrius Kubilius formavo Vyriausybę, mane pakvietė kaip gynybos srityje patyrusį žmogų į Krašto apsaugos ministrus.
Pagal NATO nustatytą standartą, šalys narės krašto apsaugai turėtų skirti ne mažiau kaip 2% nuo šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva vis balansuoja ant šios ribos, o šiais metais jau pasiekė tuos 2%. Ar to gana?
Vos tik įstojome į NATO buvo skiriama per mažai ir nuo tada mes labai atsilikome. Su savo Krašto apsauga mes turime labai stipriai pasivyti. Tuo labiau, kad esame pasienio, paribio valstybė. Jeigu kažkas galvoja, kad mums nieko neįdėjus, esant reikalui ateis ir mus apgins kiti – tai taip tikrai nebus.
Jau kai pirmą kartą nuvažiavau į NATO, gal 1997-aisiais, kai Lietuva beveik visai neskirdavo pinigu gynybai, vienas italas karininkas manęs paklausė: „Kodėl Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ar Amerikos motinos turėtų norėti išleisti žūti savo vaikus jūsų žemėj, kai jūs patys savo kariui per metus teskiriate tiek, kad jam užtenka vos vienai porai batų?“. Atsakant, mes turime suprasti tą solidarumą, kad patys turime įdėti nemažai, jeigu norime, kad kiti ateitų su savo pinigais, savo kariais, o esant reikalui, su savo karių gyvybėmis ir stotų mūsų ginti.
Iš tiesų, krašto apsaugai skiriami pinigai biudžete yra tikrai ne pirmoje lentelės pusėje pagal kiekį. Žymiai daugiau lėšų yra skiriama kitoms sritims. Reikia nepamiršti – krašto apsauga negauna nė vieno cento iš Europos Sąjungos, kai kitoms sritims tikrai daug pinigų yra skiriama būtent iš ten.
Visgi, jau buvo susitarta beveik tarp visų partijų dėl nuoseklaus krašto apsaugos finansavimo didinimo iki 2030 metų. Bet štai, staiga, ši valdžia sako, kad nesilaikys tokio susitarimo. Ką tai reiškia? Aišku, kažkokia katastrofa didžiulė neįvyks, bet kita vertus, krašto apsauga gyvena ciklais. Reikėtų suprasti, kad negali tiesiog nueiti į parduotuvę ir nusipirkti ko trūksta šalies saugumui, nėra ant lentynų išdėstytos karinės technikos, todėl šios išlaidos yra planuojamos mažiausiai šešeriems metams į priekį. Numatoma ką galima už skiriamus pinigus nupirkti, kaip plėtoti batalionus, kiek pakvieti karių, kiek bus galima skirti misijoms ar kitiems svarbiems klausimams. Kai jau viskas yra suplanuota, o pinigų skiriama mažiau – tenka kažką nubraukti, kažko atsisakyti.
Bendraudama su Jaunųjų konservatorių lygos nariais minėjote, kad pats svarbiausias titulas jums – Nepriklausomybės Akto signatarė. Kodėl taip yra?
Nepriklausomybė man apskritai buvo ir yra svarbiausias dalykas, galbūt dėl to, kad augau su babytės pasakojimais apie nepriklausomą Lietuvą, apie jos kančias Sibire. Todėl ir apie Sovietų Sąjungą žinojau ne iš pirmų propagandinių laikraščių puslapių, bet iš tiesų mačiau, kas yra nutikę su Lietuva, nors garsiai apie tai kalbama ir nebuvo. Ne kiekvienam žmogui gyvenime leidžiama Aukščiausiojo gyventi tokiu laiku, kada tu gali pasirinkti nepriklausomybės kelią ir prisidėti prie to. Iki šiol man darbas politikoje nėra darbas, man tai – gyvenimo būdas, aš sergu už kiekvieną šios valstybės žingsnį. Todėl, kai matau žmones, kuriems svarbiau yra kelią nusitiesti palei savo namus – skaudu. Visos kitos pareigos yra išvestiniai dalykai, nesvarbu, ar tu būtum Seimo nariu, ar ministru, ar Europos Parlamento nariu – visa tai išvestiniai dalykai iš Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo.
O šiuo metu, kai aplink matome tiek daug propagandos, melo, kai mus stengiamasi paveikti, ar žmogui pakanka žinių kaip atskirti kas yra tikra, nuo to, kas išgalvota?
Iš tiesų, Lietuvoje pakankamai daug apie tai kalbama ir tie kurie nori, tikrai gali rasti informacijos apie grėsmes. Tiesiog yra skirtingi žmonės – vieni gyvena viename informaciniame lauke, kiti – kitame. Nedidelei tautai politinis raštingumas (ypač atsižvelgiant į tai, kur mes gyvename, kokioje sudėtingoje geografinėje teritorijoje esame) yra ypatingai svarbu, nes grėsmės iš išorės labai priklauso ir nuo to, kiek stipri yra visuomenė. Kremlius labai nuosekliai dirba tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, analizuodami žmonių nuotaikas. Ypač pavojinga yra žmonių nusivylimas savo valstybe. Nusivylimas – tarsi dirva veikti netikroms žinioms (ang. Fake news – aut. past.) pirmiausia norint užimti žmonių protus ir širdis. Todėl tai kas vyksta Lietuvos Seime dabar, kai žmonės su tokia didele viltimi balsavo už profesionalus, galvodami, kad ateina nauji, daug pažadėję politikai, o dabar visuomenėje matomas toks nusivylimas – tai ir yra grėsmė nacionaliniams saugumui.
Susitikimuose su Marijampolės mokiniais kalbėjote apie svarbą Europos Sąjungai į savo gretas priimti Ukrainą, Sakartvelą – šalis kurios vis dar kenčia nuo Rusijos. Minėjote, kad ir Europos Parlamente daug dirbate šiuo klausimu. Kaip galvojate, ar šių šalių kelias į Europą būtų kaip žinutė pasauliui, kad Europa palaiko kovą prieš Rusiją?
Daugeliui susidaro įspūdis, kad mes, Lietuva, esame prieš Rusiją… tačiau aš pati turbūt net labiau nei Putinas tikiu Rusija. Nors tai šiandien gali atrodyti naivu, bet aš tikiu, kas Rusija gali gyventi kitaip, kad kada nors ji bus demokratinė valstybė. Nejaugi rusai yra prastesni už rumunus, bulgarus ar mus, kad negali gyventi taikoje ir ramybėje, kad negali gyventi demokratiškai išsirinkdami valdžią? Tokia Europos Parlamente yra mūsų koncepcija ir ji yra labai susijusi su pagalba Rytų partnerystei, nes manome, kad jeigu mes padėsime Ukrainai ir ji taps kitokia, taps europietiška, galbūt ateityje net Europos Sąjungos nare, tai bus labai puikus pavyzdys Rusijai, kad galima kitaip gyventi. Dėl šios priežasties Putinas ir Kremlius nori, kad Ukraina niekada netaptų geresne, švaresne, be korupcijos, kad eitų europietiška kryptimi. Atskirkime Putino rėžimą nuo Rusijos ir padėkime Rusijos žmonėms per Ukrainos, Skartvelo pavyzdį, kai šios šalys, būdamos kitokios, parodys Rusijos žmonėms teigiamą pavyzdį.
Ugnė Stanaitė
Parengta bendradarbiaujant su Europos liaudies partijos (ELP) frakcija
Užsakymo Nr. SG-19-9
