Senoje 1914 m. lapkričio mėn. publikacijoje rašytojo plunksna nukelia į tuometinę Marijampolės apskritį.
Pasak reporterio, „Marijampolės apskrityje, Panemunėje ties Kaunu itin gražios apylinkės. Vingiuojantis Nemunas su savo žaliais krantais, pakrantėmis, slėniais ir daubomis.
Pažvelgus aplink regi žaliuojančius miškus ir medžiais apsodintas ūkininkų sodybas. Soduose jau stiebiasi vaisiniai jaunuolynai. Sulaukus pavasario paukšteliai šmirinės ir snapais valgys vabzdžius. Vyšnių sodelyje apsilankys raiboji gegutėlė. Raibu balseliu užkukuos, kad ir vėl šįmet neteks savo vaikelio.
Praėjusį taikų pavasarį visiems buvo linksma. Kaimo jaunimas dirbo ir dainavo. Šventadieniais giedojo bažnyčioje ir karštai meldėsi.
Ir visai netikėtai ir staigiai atėjo karas. Sodiečiai nuliūdo lyg žemes pardavę. Akis nudelbę į žemę vaikščiojo. Laikui bėgant su karu apsiprato. Dirbo dirvose. Jau buvo viską į kluonus suvežę.
Ir štai vėl nelaimė. Marijos vardo rytą atėjo žinia. Išgąsdino visus žmones. Prūsas kryžeivis įsiskverbė į Lietuvos žemelę. Paėmė Suvalkus, Seinus, Kybartus, Virbalį, Vilkaviškį, Pilviškius, Marijampolę, Kalvariją. Buvo manoma, kad vokiečiai Kauno tvirtovę apgulsią. Arti fortų gyvenantys kirto medžius miškuose. Griovė trobas ir kluonus su visais javais.
Kur pavasarį buvo linksma, ten dabar liūdna – šiurpas ima. Kur gyvybė virte virė, ten dabar pliki laukai liko. Atrodo visur vien tyrai, tik rudens vėjas pelenis žarsto. Anglys ir nuodėguliai riogso.
Pravažiuojant pažvelgi į nelaimingųjų gyventojų sodybas – ašaros iš akių byra. Kur jie visi dingo, kur išsibastė.
Nukentėjusieji dėl karo kartais surasdavo prieglobstį. Bet dykai be užmokesčio niekas nenori ilgai laikyti.
Niūri ta karo pašvaistė apėmė visą Marijampolės apskritį.”
1914 m.
