Rytprūsiai ties Kybartais: neapykanta lenkams, žydams ir rudmarškinių būriai

Kariuomenės ir visuomenės diena. Šventadienis. Kybartuose žmonių skruzdėlynas. Perone kelios dešimtys nekantriai mindžikuojančių pirmyn ir atgal. Garsiai besikalbančių, ir besidalijančių vakar dienos įspūdžiais. Tačiau užtenka kirsti sieną, ir atsidūrei Eitkūnuose, – prūsų žemėje viskas tapdavo kitoniška.

Pereinamam pasienio punkte plevėsavo vėliava: stilizuotas erelis ir svastika. Vokiškas pedantiškumas atsispindėjo riestų ūsų valdininko akyse. Permetęs žvilgsniu sieną peržengti panorusį žurnalistą, uždeda štampą ir taria: “Bitteshon”. Čia pat virtinė vokiečių perka lietuviškus kiaušinius, sviestą, mėsą. Iš lietuviškų žydelių. Savuosius ignoruodavo, o iš mūsiškių pirkdavo.

Eitkūnų miesto gatvėse nė gyvos dvasios. Net tipiško reecho policininko nematyti. Tik rudmarškiniai marširuoja būriais. Vokiečiai irgi švenčia. O tai reiškia, kad jie visi sėdi namie. Sekmadienį Eitkūnai priminė miestą vaiduoklį. Reporteris nenutuokė, kad tyloje tvenkiasi būsimo karo debesys.

Tyla buvo labia neįprasta. Vakarėjant tuščios nedidelio vokiečių miestelio gatvės menkai apšviestos. Vitrinos užgesintos. Langinės uždarytos. Naujai atstatyti vokiško stiliaus namai atrodė mistiškai.

Populiariame miesto restorane rymojo pora svečių. Apytamsėje užeigoje pasitiko šeimininkas. Malonus, tipiško veido vokietis, nusivedė į salės vidurį, užsakė konjako.

Padriki sakiniai skraidžiojo nuo vieno klausimo prie kito. Kalbėjo apie Ispanijos įvykius. Apie atgijusius santykius tarp Lietuvos ir Vokietijos. Apie Musolinio vizitą Berlyne. Vėliau atsargiai rinkdamas žodžius įdėmiai klausė.O pats po truputį tapo vis paslaptingesnis.

Kalbant apie galimą karą, restorano šeimininkas spontaniškai pareiškė: “Kitas karas, kurį Vokietija pradės, bus su Lenkija”, – ir supratęs, kad per daug prišnekėjo, nutilo.

Lietuvių žurnalistui tai buvo tarsi sprogusios bombos įspūdis. Tačiau nuovokesni 1936 m. Lenkijos-Vokietijos bičiulystę jau senokai laikė apsimestine. Bet garsiai apie tai niekas dar nekalbėjo.

Prieškario reporteris atsibastęs į reecho teritoriją išdrįso priminti, kad tarp šių valstybių sudaryta nepuolimo sutartis. Bičiulystė įteisinta dokumentais, kurie įpareigoja palaikyti draugiškus santykius. Tačiau vokietis nesiklausė ir kaip užsuktas kartojo tą patį: “Kitas karas bus su Lenkija”.

Apie Vokietijos didybę, jos planus ir sumanymus anoje Lietuvos sienos pusėje žinojo visi. Vokiečiams tai jau nebuvo jokia naujiena ar paslaptis. Įdomu, ką apie tai manė senieji rytprūsių lietuvninkai. O jų vaikai? Jaunoji karta, kuri dar kalbėdavo lietuviškai, bet mąstydavo vokiškai.

Daugelis lietuvių kilmės eitkūniečių tvirtino, kad Vokietija artėja susinaikinimo link: “visi jie žus, karas nebus amžinas, o Vokietijos neliks”. Teigė, kad net paprasti vokiečiai apsvaigę savo užkariavimais. Negali atsipeikėti ir pagaliau sustoti. Pasakojo, kad lietuviams geriau nevaikščioti Eitkūnuose.Vieną iš Lankininkų sumušė vietiniai ūkininkai.

Kitoje “Kurzwarenhandlung” užeigoje visų įprastu papročiu reikėjo išgerti alaus, paimti cigarą. Šviesiaplaukė, su žiurstu atnešė užsakymą ir vėl mandagiai ištarė: “Bitte Shon”.

Su stipriu akcentu prakalbo lietuviškai ir pasiūlė nuo karščio gaivinančių saldainių. Vokiški saldumynai buvo svastikos formos: -, “Bet per sieną neneškite – patarė reporteriui Trūdė, – lietuvninkai su jais nepraleis”. Į valdžią atėjus Adolfui, pasieniečiai sekė kiekvieną vienas kito žingsnį.

Grįžtant namo žurnalistas pastebėjo vietinį kybartietį, 8 metus tarnaujantį Tilžėje. Prano švarko atlape žiojėjo žetonas su užrašu: “Heildem Fuhrer”. Skundėsi, kad dabar visiems privaloma tai nešioti. Nusipirko Ragainėje. Ir teigia, kad jis į “Verbandą” įrašytas. Turi darbo kortelę, o kitų poliakų į reichą jau neįleidžia. Pasakojo, kaip vieną kėdainietį vokiečių moterys laukuose su kauptuku vaikėsi ir šaukė: “Halt Pollack, halt (laikykit lenką)”. Būti lenku Prūsijoje tapo pavojinga.

Šventadienio popietėje, šalia Trepėnų kaimo, pamiškėje vyko Schnetzenfesta (šaulių šventė). Po aikštę lakstė raudonskruosčiai vokiečiai, 17-20 m. jaunuoliai, šviesiaplaukės merginos. Svastika buvo visur – prie dviračių, švarkų atlapuose, kepurėse, vėliavose. Vėliau tarsi iš niekur pasirodė rudmarškinių būrys. Garsiai skambėjo: “Die Strassefrei, das braune Batalion”. Pasigirdo šūkiai  “Heil” ir “Hoch”. Visų rankos fanatiškai kilo į viršų.

Lietuvos pasienyje buvo galima pasijusti nejaukiai. Ore tvyrojo brutališkas išdidumas, aklas ir fanatiškas jėgos garbinimas. Plakatuose vyravo “Ordnung, Kraft, Autoritet” šūkiai. Kalbantis su rudmarškiniais jautėsi neapykanta. O anksčiau daugelis plaukiodavo Nemunu po Lietuvą. Gabendavo baidokais prekes ir malkas.

Vėlai vakare Kybartuose dar buvo galima išgirsti aidą: “Essind die alten Schwerte noch, eslebtnochdeutsches Herz”. Štai taip prieškaryje atrodė rytprūsiai naujoms jėgoms skinantis kelią į valdžią. Hitlerininkai jautėsi dienos viešpačiais, o susimastę vokiečiai tylėdami žiūrėjo į juos ir kažko laukė.

 

 

Autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas