Pasak tarpukario pasakojimo, „visas kraštas kairiajame Nemuno krante, ten kur dabar Augustavas, Suvalkai, Seinai, yra lietuvių žemės. Ten gyveno narsiausia ir karingiausia mūsų tautos dalis – jotvingiai. Ilgus amžius kovojo ir žuvo. Vėliau jau Vytautas Didysis įrodinėjo amžininkams to krašto lietuviškumą.
Po Lietuvai itin nepalankios Liublino unijos lenkai dalį šio krašto prisijungė. Lietuvių bajorai triukšmavo ir kėlė tą klausimą. Norėjo, kad ši skriauda lietuviams būtų atitaisyta.
Po pirmojo pasaulinio karo lenkai įsiveržė į tas lietuvių žemes. Tuo metu Seinuose gyvenę lietuviai pradėjo reikšti protestus. Prašė Lietuvos vyriausybę juos išvaduoti. Jų balsą Lietuvos kariuomenė išgirdo, bet nieko negalėjo padaryti. Seinų krašto lietuviai neša lenkų jungą laukdami laikų pasikeitimo.
Mūsų tautiečiai Suvalkų-Seinų krašte nutautėjo. Augustavo apskrityje dar galima rasti lietuvių. Bet jų ten jau nedaug belikę. Tačiau lietuviškų pavardžių labai daug. Sulenkėjusi ir Suvalkų apskrities pietinė dalis.
Vietovės, kaip Vižainis, Punskas, Seinai, ar Smalėnų kaimas Lenkijos šiaurinėje dalyje yra labai lietuviškos. Pagal istoriką Teodorą Narbutą, paskutinis lietuviškas miestelis prie tuometinės Vokietijos sienos Suvalkijoje buvo Bakalariava. (Dabar) apie 35 km į pietus nuo Vižainio. Nuo tos vietos lietuvių slavų riba ėjo per miškus ir skynimus. Iki pat Baltojo ežero, kuris yra arti Augustavo.
Lietuvai ypač brangūs yra Seinai. Prieš (pirmąjį pasaulinį) karą vietovė suvaidino labai didelį vaidmenį lietuvių istorijoje ir mūsų tautiniame atgimime. Buvo laikas, kada Kaunas, Vilnius, Seinai šiuo klausimu turėjo vienodą reikšmę.
Atgavus lietuvišką spaudą, 1905 m. Seinuose buvo išspausdinta beveik du šimtai lietuviškų knygų. Iki pat (pirmojo pasaulinio) karo čia ėjo populiariausias savaitraštis „Šaltinis“. Iš viso Seinuose buvo leidžiami penki lietuviški laikraščiai. Seinuose egzistavo kunigų seminarija, kurioje dėstė daugybė lietuvių profesorių.“
1939 m.
