Pasak senųjų praeities liudininkų, „pavasaris visais laikais buvo vienas maloniausių metų laikų. O birželio pradžioje vykstančios Sekminės – viena gražiausių metuose švenčių. Šventė užgimsta tada, kai visur pradeda skleistis gyvybė. Žmones apima noras džiaugtis ir linksmintis. Gamta pačiame savo gražume: laukai banguoja javais, žaliuoja lankos ir žydi gėlės.
Sekminių papročiai nėra visur vienodi. Tačiau, kaip ir visa senovė, Sekminių papročiai po truputį pradeda nykti.
Šventės išvakarėse Zanavykijoje jaunos merginos stengėsi kuo gražiausiai apšvarinti savo namus. Jei kur grindys plaunamos retai, tai prieš Sekmines jau būtinai. Buvo išmazgojami ne tik kambariai, bet ir klėtis, priebutis. Po to švariai nušluojami ir pabarstomi smėliu takai vedantys į klėtį.
Kai jau viskas būna sutvarkyta, prisikertama sodyboje ar miške augančio beržo šakų. Šakelėmis iškaišiojami visi namai.
Labiausiai šios pavasario šventės laukdavo bernai ir piemenys. Juos labiausiai viliodavo „sekminpinigiai“. Juos visada gaudavo kaip dovaną iš savo šeimininko. Raguočius gyvulius dažniausiai į pievas išgindavo tik tada, kai jos būdavo jau gerai įžėlusios.
Ganyklos vietą dažniausia parinkdavo pats piemuo. Sekminių rytą kiekvienas piemuo keldavosi kuo anksčiau. Dažnas net ir gulti neidavo, nes bijodavo pramigti. Vėlai išginęs jokių papildomų pinigų iš šeimininko jau negausi. Bet labiausiai buvo bijoma, kad anksčiau atsikėlęs kaimynų piemuo, visus metus tave paskui vadins „spirgučiu“.
Gerai „priganę“ pievose karves apkaišiodavo jas iš žolių nupintais vainikais. Per pusryčius gindavo namo. Paprastai karves gindavo namo tik per pietus. Parginti anksčiau yra maloni išimtis tik per Sekmines. Pusryčių metu šeimininkas dovanodavo piemeniui pinigėlių. Prieš pirmąjį pasaulinį karą suma siekdavo iki 20 kapeikų.
Sekminių rytą panašiai kaip ir piemenys bernai išgindavo arklius. Bernams šeimininkas per pusryčius kartais atseikėdavo net iki rublio.
Pastaraisiais metais „sekminpinigių“ davimas jau išėjęs iš mados. Senieji šventės papročiai yra išlikę jau tik senesnėse šeimynose.“
1931 m.
Tomas Sušinskas
