Senieji laiškai iš Žemosios Panemunės

,,Plaukiančio garlaivio sirena sukaukė, kai ant aukšto kalno išniro, kaip gulbė balta Žemosios Panemunės bažnyčia. Bažnytkaimis išsistatęs aukštoje Nemuno lygumoje. Gražus slėnis ir dvi didelės salos upėje sudaro nepaprastai gražų reginį”, – taip apie zanavykų miestelį atsiliepė garlaiviu 1929 m.  keliavęs tautietis.

Pasak kraštotyrininko B. Kviklio, Žemoji Panemunė įsikūrusi „kairiajame Nemuno krante. Keli kilometrai nuo Vilkijos ir apie 30 km iki Šakių. Yra išlikęs ir dvaro 1676 m. inventorius. Tuo metu dvare buvo didelis, naujas, malksnomis dengtas namas su dūmtraukiais. Pačiame dvare buvo klėtis su sandėliu, vežiminė, arklidė, tvarkingas klojimas ir tvartai.

Baudžiava Žemosios Panemunės dvaro laukuose buvo sunki. Žmonės turėjo dirbti keturias dienas per savaitę su arkliais ir dvi dienas be arklių.”

Anot profesoriaus J. Totoraičio, „1732 metais koplyčią Panemunėje pastatė kunigaikštienė Sapiegienė. Ta koplyčia vėliau buvo paversta į bažnyčią. Ji buvo medinė ir stovėjo visai žemai netoli Nemuno. Todėl pavasariais potvyniai ją užliedavo. 1829 metais vandeniui gerokai pakilus šventovė buvo sugriauta.

Parapija rengėsi statyti naują mūrinę bažnyčią. Tačiau iškilo nesusipratimas dėl vietos, kur ji turi stovėti. Vieni norėjo statyti Paluobiuose, nes tai parapijos vidurys. Kiti tam prieštaravo ir reikalavo statyti Panemunėje. Tik ne žemai palei Nemuną, o ant kalno.“

Ginčams tarp parapijiečių tęsiantis darbai buvo pristabdyti. Vėliau pagalbos ranką parapijai ištiesė Žemosios Panemunės dvaro savininkas. Suteikė sklypą šventovės statyboms. Ant šios žemės iškilo Švento Vincento Pauliečio bažnyčia, trobos klebonijai ir daržas klebonui, kapai.

Nauja šventovė tikinčiuosius priėmė 1877 metais. Stačiakampėje ir vienabokštėje, per abu pasaulinius karus išlikusioje bažnyčioje, parapijiečių lūpose vis dar skamba malda.

Miestelyje išlikęs taip pat ir senasis dvaro rūmas, kurio fasade kalvio ornamentais puoštą balkonėlį laiko keturios kolonos. Anot B. Kviklio „anksčiau praeityje dvaro kiemas ir visa sodyba buvo apsupta pylimais ir mūrais su senais įvažiuojamais vartais priekyje.

Į vakarus nuo dvarvietės stūkso piliakalnis. Kažkada laukuose buvo aptikta prancūzų karių kapų. Pro Panemunę bėgo sumuštos Napoleono kariuomenės likučiai. Miestelyje guli aukštas akmuo. Seni žmonės mena, kad tai buvusi pagonių šventvietė.

Po pirmojo pasaulinio karo, „prie Smetonos“ miestelio dvaro žemės buvo išdalintos bežemiams, kumečiams ir Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems zanavykams. Dvaro centriuką tuo metu įsigijo žinomas žurnalistas Valentinas Gustainis.

Tarpukario Lietuvos spauda keletą sakinių skyrė „atlaidiniams įspūdžiams iš Žemosios Panemunės paminėti“. Pasak 1932 m. šaltinių, „už Kretkampio pušynų prasideda Panemunės kalnai. O čia jau nė vienos pušies nematyti. Klevais ir skirpstomis užžėlusios didelės ir gilios daubos.

Viena iš daubų milžiniškomis žiotimis pasisukusi į Nemuną. Viduryje čiurlena upelis. Ant kalnelio baltuoja bažnyčios bokštas. Šalia šiaudiniu stogu apdengta stūkso klebonija. Netoli užkamšytais langais boluoja špitolė. Toliau – keistą trikampį sudarančios ūkininkų sodybos.

Švento Vincento atlaidų dieną prie šventovės matome giesmes giedantį elgetą. Šiandien jam pats darbymetis. Ant kalno prie bažnyčios žmonės vos išsitenka. Keleliu pro palinkusių gluosnių šakas vežimais važiuoja suvalkiečiai. Visi vežimai žiba kaip išblizginti. Mažoje miestelio aikštėje iš Šakių ir net Jurbarko atvyko karabelninkai.

Po pamaldų iš bažnyčios išgriuvo žmonių minios. Prasidėjo lietus. Klampoja vyrai pasiraitoję kelnes, o moterys brenda per balas su spalvotais batukais. Tuos batelius ir šilkines kojines teks jau mesti namie į užpečkį.

Minioje pastebiu keletą žmonių iš Kauno. Aukšti husarų pulko karininkai braidžioja po purvą kelnių „lampasus“ išsiterlioję. Po pamaldų vietinis šaulių sąjungos vyrukų būrys atliko savo programą. Oriai priėmė priesaiką ir visiems aikštėje atliko paradą. Buvo atidaryta gegužinė. Šauliai iš Šakių atsivežė savo muzikantų orkestrą. Ankštoje šokių aikštelėje sukosi poros. O vis dar ant stulpų kabančios reklamos afišos skelbė, kad įėjimas į gegužinę kainuoja vienas litas“, – pasakojimą užbaigia įvykius stebėjęs reporteris.

Pirmoje Lietuvos respublikoje į Ž. Panemunės vietinį paštą ateidavo per trisdešimt lietuviškų laikraščių. Buvo ruošiami lietuviški vakarai ir paskaitos gyventojams. Nepriklausomybės aušroje, 1923 m. čia gyveno per du šimtus gyventojų.

Sūduvos gidas logotipas

Tomas Sušinskas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE