Anot 1897 m. gimusio kraštotyrininko Balio Buračo „Nedidelė ta mūsų Lietuva, tačiau papročiai kiekviename regione skirtingi. Ypatingai skirtingos senųjų vestuvių tradicijos. Todėl pažvelkime į vestuvines apeigas Sūduvos krašte, kurios išsiskiria savo nuostabiomis dainomis.
Po sutartuvių nuotakos ir jaunikio pusėse prasideda pasirengimas vestuvėms. Per tris mergavimo savaites jaunoji kiekvieną šventadienį eina į bažnyčią. Galvą papuošia rūtų vainiku ir aukso galionu. Būsimą nuotaką visur lydi jos pasirinkta geriausia draugė – didžioji pamergė.
Kai alus jau pagamintas, kepami ragaišiai. Jaunosios pusėje mergos rėdo vestuvių kvieslį, t.y. paprastą lazdą, kuri taip pat kviečiama į vestuves: „- Renk, sesele, paslelį. Vyriausiąjį brolelį, siųsk in aukštą kalnelį, pas savo motinėlę.“
Jaunosios pabrolis, vadinamas kvieslys, gauna rūtomis ir margomis juostelėmis gražiai aprėdytą trišakę lazdelę. Tuomet sėda ant žirgo ir joja giminių kviesti. Įjojęs į kiemą žirgą pastato prie darželio tvoros. Peržengia trobos slenkstį ir stipriai judina skambalais apkarstytą lazdą.
Baigęs savo prakalbą kvieslys meta savo lazdą mergaitėms. Šios užriša ant lazdos kokią nors dovanėlę – rankšluostį, stuomenį ar juostą.
Mergvakaryje jaunoji pasipuošusi sėdi už stalo ir liūdi. Vėliau jaunoji pasodinta kėdėje, o svočia ir pamergės rėdo galvą ir deda rūtų vainikėlį. Tuomet jau kaspinuota ir vainikuota jaunoji sodinama vėl už stalo. Dabar laukiama atvykstant jaunikio.
Staiga triukšmingai atvažiuoja visa jaunikio pusė. Vežimai ir arkliai aprėdyti įvairiais žalumynais. Muzikantai groja sutiktuvių maršą. Jaunosios tėvas jaunojo pusę kviečia į vidų. Vyriausias jaunojo pabrolys siunčia per didžiąją pamergę jaunajai rūtų vainiką. Tai darydamas užgeria taure vyno ir pasako oraciją.
Po trumpų užgėrių svočia ragina važiuoti į bažnyčią: „-Na sveteliai, gana ulioti. Laikas jaunuosius rengti į vinčių.“ Jaunimas pradeda giedoti: „-Ko verki, sesele? Ko verki jaunoji? Ar nenori seserėle tėveliui kloniotis? Eik per aslelę, pulk po kojelių savo tėvužėliui.“
Jaunoji apsikabina tėvų kojas ir pabučiuoja į kelius, rankas ir veidus. Tėvai palaimina Dievo žodeliais. Toliau jaunoji atsisveikina su broliais, sesėmis, giminėmis ir kaimynais. Jaunoji ašaroja ir verkia. Išleistuvės į bažnyčią tai graudžiausia vestuvių valanda: „-Jau žirgeliai sukinkyti, prie vartelių sustatyti, jau čėsas, čėsas į šliūbą važiuotie“.
Muzikantai groja graudų vestuvių maršą. Visi sėda į vežimus. Prie arklių pakinktų žvanga skambučiai.
Namuose lieka tik senimas, giminės ir kaimynai. Visi jie sodinami užstalėn ir vaišinami. Didelių linksmybių nėra. Visi nekantraudami laukia iš šliūbo grįžtant jaunųjų. Staiga atbėga vaikai ir sako, kad vestuvės girdėti per trečiojo kaimo laukus.
Kaimo bernai šoka taisyti kelio užtvaras ir puošnius vartus. Jaunimas jau laukia prie vartų. Pajauniai kaimo vartus išperka pyragėliais ir saldainiais. Jaunuosius iš bažnyčios pasitinka su duona ir druska.
Jaunieji ir visas parėdas troboje prie durų. Stalas užimtas – jį reikia išpirkti. Kai visa svita reikalaujamas dovanas padeda ant stalo, didysis stalas užleidžiamas jauniesiems ir jų pulkui. Skamba daina: „-Pasėjau linelius lankoj, lankoj. Parvedžiau mergelę rankoj, rankoj. Pasėjau linelius į lygumą, parvedžiau mergelę sau mylimą.“
Svočia atsidėkodama muzikantams, siunčia jiems dovanų vestuvių pyragą – karvojų. Svečiai nori gerti, bet pirmieji užgerti turi jaunieji. Giedamos užgertuvių dainos. Po to visiems matant pora privalo pasibučiuoti. Visi pradeda sveikinti ir linkėti laimės: „-Kiek išgėrėm čia stiklelių, kad Dievas jiems duotų tiek vaikelių. Kiek išgėrėm alaus sklenyčių, kad Dievas duotų tiek telyčių.“
Visi privalo šokdinti nuotaką. Šokius pradeda tėvai. Muzikantai trankiai groja vestuvinę polką. Nurimus šokiams maršalka prašo nešti visiems dovanas ir dėti ant stalo. Po to savo dukrą tėvas paveda arba padovanoja žentui. Garsiai įsako nemušti jo dukrelės. Jaunosios motina pradeda graudintis.
Jaunosios pusėje vestuvės baigiasi. Išleidžiant dukrą į jaunojo gimtinę tėvai atiduoda dukros kraičius. Kraitvežiai atvažiuoja su vežimais prie klėties. Kartais kraitvežiai negavę daugiau daiktų, šį bei tą pavagia. Jaunoji savo tėveliams taria paskutinį sudie.
Jaunojo pusėje kaimo jaunimas pastoja marčiai kelią. Pajauniai ir svočia vėl išperka kelią pyragais.
Pirmąjį rytą jaunųjų keltuvės. Jaunieji miega klėtyje. Ateina muzikantai ir kaimo jaunimas. Jaunieji žadinami keltuvių maršu. O jaunimas atsineša kibirą vandens jaunųjų prausimui. Muzikantai dainuoja: „-Labas rytas, jaunieji, labas rytas gražieji. Duokite rubliuką, nors ant buteliuko.“
Išeina iš klėties jaunieji ir apdovanoja muzikantus. Toliau eina sėsti prie stalo. Jaunoji sodinama trobos viduryje. Išpinamos kasos ir nuimamas rūtų vainikas.
Nuėmus jaunosios mergautinius galvos aprėdus, galva aprišama baltu nuometu. Nuo to laiko jaunoji vadinama martele. Po apmartavimo jaunoji šokinama, ir vestuvinės apeigos baigiamos.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. gruodžio 28 d.
