„Keliaukime po gimtąjį kraštą“, – tokiu pavadinimu 1935 m. išleista knygelė atsidūrė mano rankose. Dešimt tūkstančių vienetų tiražu atspausdintas leidinys skatino pažintines ekskursijas po savo kraštą.
Knygelė suskirstyta į dvi dalis. Kiekviena dalis turi kelis skyrius. Pradžioje įžanginiu žodžiu su skaitytojais pasidalina tautos vadas, prezidentas A. Smetona. Vėliau tarpukario turistai mokomi, kaip reikia susidėti kuprinę. Kokius kelionės reikmenis būtina pasiimti. Antroje dalyje nurodytos lankytinos Lietuvos vietos. Nepamirštas ir tankiai sūduviais apgyvendintas Užnemune vadintas kraštas.
Pasak knygos sudarytojų, „Norint keliauti po Suvalkiją, kelionės planą galima sudaryti kad ir tokį: Nuo Alytaus in vakarus pro Obelijos, Metelio, Dusios, Šlavanto ežerus in Veisiejus. Pademarkliniju pro Gausto ežerą in Lazdijus. Toliau pro Būdvietį, Suvalkų Kalvarijos plentu in Liubavą. In vakarus pademarkliniju Vištyčio ežeras. In pietus nuo Vištyčio ežero, Vartelių kaime susiduria Lietuvos-Lenkijos demarklinija ir Vokietijos-Lietuvos siena. Einant in šiaurę Jevonio krantai – Pajevonis, Kaukakalnio dvaras. Brideikio krantuose piliakalniai. Alvitas. Autobusai in Kybartus ir Vilkaviškį. In šiaurę nuo Paežerių ežero Simanėliškių laukuose didžiausios Suvalkijoje durpių kasyklos. Žaliosios miške briedžiai. Griškabūdyje tipiškos Suvalkijos ūkininkų sodybos. Nuo Griškabūdžio in rytus didžiausi Suvalkijos miškai, kurie tęsiasi iki pat Nemuno, Kauno ir Šakių. Šiuose miškuose Braziūkų raistai, kur yra daug laukinių paukščių.“
Knygelėje nevengiama patarimų, „ką galime iš savo draugų pasiimti in kelionę. In pėsčių keliones nereikia imti fiziškai silpnų. Tokie tegul keliauja laiveliais ar garlaiviais: taip bekeliaudami jie gaivinsis. Nereikia į kelionės pėsčiomis būrelį imti tinginių ir apsnūdėlių. Jie kelionę tik trukdys.
Nakvoti geriausia ant šieno daržinėje ar pastogėje. Nakvodami ant šieno negulkite per daug nuožulniai, nes nepailsėsite. Batus reikia palikti žemai, kad nebūtų teršiamas pašaras.“
Ką buvo būtina aplankyti 1935 m. Marijampolės apskrityje? Pačiame mieste į privalomų objektų sąrašą įtrauktas cukraus fabrikas ir rašytojos Žemaitės kapas. Paminėti ir Marijonų vienuolyno šiltadaržiai bei stalių dirbtuvės.
Pasak leidėjų, apskrityje yra Žuvinto ežeras su indomia augmenija ir gausia gyvūnija. Balbieriškyje gražūs Nemuno krantai, pušynai. Paplentėje Prienų link ant kalno koplytėlė. Prienuose didelis alaus fabrikas, o netoli Birštono – vasarvietė. Didžiausi Suvalkijoje Plutiškių ir Kazlų Rūdos miškai. Višakio Rūdos apylinkėse pušynai-vasarvietės ir pigus pragyvenimas. Veiveriuose – Lietuvos mokytojų tėvo Tomo Žilinsko vidurinė mokykla. Sasnavoje labai graži ir aukšta, naujai pastatyta bažnyčia. Kalvarijoje didelis Romanovo vandens malūnas ant Šešupės kranto. Taip pat tabako auginimas ir apdirbimas. Nepilnapročių psichiatrinė ligoninė. Orijos ežeras su aukštais skardžiais. Pašešupyje medžiais apaugęs piliakalnis. Liubave nužudytiems šauliams paminklas. Kačergų kalnas nuo kurio matyti okupuotos Lietuvos plotai. Liudvinave – bažnyčia. Vandens kelionei tinka Šešupė nuo Liubavo ir Dovinė iki Žuvinto ežero.
Vilkaviškio mieste graži Katedros bažnyčia. Vyskupų kurijos sode yra liepa po kuria 1812 metais ilsėjęsis Napoleonas. Apskrityje vieškeliu in pietus, 17 km nuo Vilkaviškio Bartninkų valsčiuje, Ožkabalių kaime dr. J. Basanavičiaus gimtinė. Vištytyje – pereinamasis punktas in Vokietiją. Už Vištyčio ežero in pietus Vartelių kaime sueina Vokietijos ir Lietuvos siena. Ir Lietuvos-Lenkijos administracijos linija. Kybartuose dar vienas pereinamasis punktas in Vokietiją. Muitinė, didžiausia Lietuvoje geležinkelio stotis, nauja moderniško stiliaus bažnyčia. Alvito valsčiuje Paežerių ežeras ir dvaras. Simanėliškių dvaro laukuose durpių kasyklos. Paežerių valsčiuje Vinco Kudirkos gimtinė.
Nevengiama patarimų, kaip reikia elgtis grįžus namo. Pasak turistinės knygelės rengėjų, „išsimaudykime gerai pakūrentoje pirtyje. Persivilkę švariais skalbiniais dribkime į lovą. Kiek pailsėję sutvarkykime kelionės inventorių. Reikia kaikas išskalbti, kaikas į nuolatinę vietą padėti.“
1935 m.
Tomas Sušinskas
