Vilkaviškio rajone, Kybartų seniūnijoje, atgimsta įdomus istorinis objektas – Šiaudiniškių dvaras.
Vietovė minima pirmaisiais kryžiuočių invazijos metais. Manoma, kad čia, būsimo dvaro teritorijoje, 1380 m. gegužės 31 d. tarp LDK kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės buvo sudaryta garsioji Dovydiškių sutartis. Lenkų istorikas A. Prochaska Dovydiškes ar Daudiškes tapatina su Šiaudiniškių kaimu. Beje, žinoma, kad Dovydiškėse (Šiaudiniškėse – ?) lankėsi ir LDK didysis kunigaikštis Kęstutis. Matyt, čia būta pilies. Kryžiuočių pilis, galbūt, stovėjo netoli – Šūkliuose. Prūsijos kronikos „Scriptores Rerum Prussicarum” vienas iš leidėjų Theodor Hirsch (1806 – 1881) XIX a. trečiame ketvirtyje spėjo, kad toji vietovė galėjusi būti kelyje iš Įsručio į Kauną, į Šiaurės rytus nuo Virbalio, kur dabar yra Šiaudiniškių gyvenvietė. Kai kurie istorikai šią sutartį tiesiog vadina Šiaudiniškės sutartimi.
1784 m. Šiaudiniškių dvaras priklausė Kauno voiskiui Mejerui; dvare veikė vėjo malūnas. XIX a. pr. į dvaro sudėtį įėjo ir Karolinovo palivarkas, užėmęs 506 margus žemės, Jaonaičių ir Užkuraičių kaimai (abiejuose – 22 sodybos). Manoma, kad tuomet ir buvo pastatyti vienaaukščiai mūriniai klasicizmo stiliaus rūmai, kurių portiką laikė šešios apvalios kolonos (po tris kiekvienoje pusėje). Iš neseniai atidengtų erdvių aiškėja, kad centrinė pastato dalis turėjo būti dviaukštė – liko „rankovės” laiptams. Dėl kažkokių priežasčių sumanymas liko neįgyvendintu. Kai 1812 m. čia trumpai apsigyveno Napoleono armijos kavaleristai, mūriniai rūmai jau stovėjo. Apvalias fasado kolonas puošė jungė kaltiniai „kiaurieji” langai. Atrodo, kad jų likučiai dar kabojo ankstyvuoju sovietmečiu.
1827 m. dvare užfiksuota 15 gyvenamųjų namų su 169 gyventojais. 1860 m. dvarininku buvo Balogas. Dvaro reikšmė išaugo, kai buvo nutiestas geležinkelis ir netoli pastatyta Alvito stotis. 1861 m. balandžio 21 d. 18 ūkių valstiečiai, protestuodami, kad jie negauna žemės, neatėjo į darbą ir jame nepasirodė 15 dienų.
1878 m. kaime ir dvare stovėjo 15 namų, kuriuose gyveno 108 vyrai ir 122 moterys. 1887 m. dvaro laukuose eksperimentus su žemės ūkio kultūromis atlikinėjo Konstantinas Geištoras, tačiau tai neįrodo, kad Geištorai tuo metu valdė šį dvarą. Tarpukariu žmonės geru žodžiu prisiminė kažkokį Francišeką Galerą, tariamai caro laikais valdžiusį Šiaudiniškių dvarą. Galbūt, jie painiojo šio ir Rutkiškių dvaro savininkus (nors tarp Rutkiškių Galerų nėra žinomas nė vienas asmuo, turėjęs Francišeko vardą). Tas F. Galera buvo labai išsilavinęs žmogus, Rusijoje baigęs kalnakasybos inžinieriaus mokslus. 1889 metais dvare gyveno 181 gyventojai: 163 lietuviai, 15 vokiečių ir 3 lenkai).
XIX a. pab. užėmė 1317 margų (iš jų – pusę užėmė pievos) plotą. Dvaro teritorijoje stovėjo 12 mūrinių ir 14 medinių namų. 1901 m. aptikti tik 4 mediniai, 2 mūriniai ir vienas molio statinys. Tuo metu dvare gyveno 92 vyrai ir 99 moterys. Dvaras turėjo 719 margų žemės, bet apdirbdavo tik 590. „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje” rašoma, kad 1901 metais dvare būta vieno „kiemo”, kuriame gyventa 310 žmonių. Taigi, skirtinguose dokumentuose pateikiamas gyventojų skaičius labai skiriasi.
1903 m. turėjo 2175 margus žemės; laikė 80 arklių, augino 219 stambių ir 960 smulkių gyvulių. Dvarininke buvo Vanda Romockaja, Julijano duktė. 1909 metais rasta jau maždaug trečdaliu mažiau žemės – 1485 margai. 1913 m. „Suvalkų gubernijos atmintinėje” teigiama, kad Šiaudiniškių dvarininku buvo Joachimas Galera, Adomo sūnus, užėmęs aukštas vadovaujančias pareigas ir Suvalkų žemės ūkio draugijoje. Jei šis teiginys yra teisingas, tai reiškia, kad Galerų giminės atstovai, valdę Rasių dvarą, vėl susigrąžino ir Šiaudiniškius.
1914 m. rugsėjo mėnesį vokiečiai padegė dvarą; tiesa, neaišku, ar jis labai nukentėjo. Kadangi to meto lietuviška spauda paminėjo tik kelis vokiečių padegtus dvarus, tai šio įvykio negalima laikyti mažareikšmiu. Iki išparceliuojant žemę dvaras su Karalinavos palivarku turėjo 780 ha žemės.
Tarpukariu paskutiniuoju dvarininku buvo Isakas Aprilius, kuris vertėsi ir sūrių gamyba: tam buvo skirti didžiuliai arkiniai rūsiai, įrengti po visu pastatu. Į pastatą atvedė vandentiekį (rūsyje išliko ir šulinys). Pietinėje pastato dalyje veikė ir mokykla. Paprastai buvo vaikščiojama pro šonines duris. Paradines duris praverdavo tik per didesnes šventes; atvykstant gerbiamiems svečiams nutiesdavo raudoną kilimą. Savininkas žydas augino beveik visus pagrindinius naminius gyvulius, išskyrus kiaules. Tvenkiniuose veisė karpius. Tarpukariu dvare buvo rengiami kursai gyvulių šėrikams ir melžėjoms ruošti. Norintieji juose dalyvauti turėjo registruotis pas apskrities agronomą. Pirmajame dvaro aukšte veikė pradžios mokykla.
Užėję sovietai nacionalizavo dvarą ir I. Aprilis išsikėlė į Alvitą, kur dirbo vaistininku. 1941 m. birželio 18 d. Aprilių ištrėmė į Altajaus kraštą. 1932 m. dvarininko šeimoje Vilkaviškyje (šeimininkas turėjo namą ir Vilkaviškyje) gimė pasaulinio garso dailininkas Aharonas Aprilis, kuris spėjo išgarsėti Sovietų Sąjungoje, o 1972 m. pasitraukė į Izraelį.
Juos gerokai pakeitė 1969 m. prasidėjęs remontas (ši nereikšminga data buvo įamžinta frontone). Darbai truko vienuolika metų. Tarp kolonų įterpė didžiulius langus, išmargintus įvairių spalvų stiklo mozaikomis. Tai sumenkino pastato kilmingumą, jį „pasaldino”.
Išliko patrauklūs rūsiai, kurie ilgai kentėjo nuo vandens apsemties. 2008 metais pastatą įsigijo vietinis gyventojas ir vėl jį sparčiai tvarko. Keliolika metrų į šiaurę – dviaukštis mūrinis raudonų plytų ūkinis pastatas, iškilęs XIX a. antroje pusėje. Deja, ir jis sugadintas – „prilipinti” sovietmečio laikų priestatai. Per dvarvietės teritoriją teka upelis, primenantis griovį. Rūmų tvarkymo darbai yra beveik baigti ir todėl čia gali apsilankyti žingeidūs žmonės.
Benjaminas Mašalaitis
