Sudargas – miestelis, kuriam giedojo dviejų valstybių gaidžiai

Šiaurėje – upių tėvas Nemunas, o vakaruose – vokiečių siena. Turistus plukdžiusių garlaivių sustojimo punktas. Vietovė vadinta paskutine zanavykų tvirtove prieš pasiekiant prūsų ribas. Ant aukšto panemunės kalnelio įsikūręs Sudargo kaimelis pirmoje Lietuvos Respublikoje turėjęs bažnytkaimio vardą.

Kryžiuočių kronikose galima aptikti kilmingo lietuvio Sudargo vardą. Manoma, kad vietovardis kilo nuo šio kario asmenvardžio. Apylinkėse stovėjo galinga pilis, kuri saugojo Lietuvą nuo kryžiuočių puldinėjimų. Išliko viduramžių laikus menantys liudininkai – tai ištisas Sudargo piliakalnių kompleksas.

Sūduvos apgyvendinimo metu karališkas kaimas priklausė Jurbarko valdžiai. Oficialiai buvo vadinamas Jansburgu. Paskutinis lenkų ir lietuvių karalius S. A. Poniatovskis 1792 m. įtvirtino miesto privilegijas.

Devyniolikto amžiaus pradžioje dokumentuose apie Sudargą buvo rašoma taip: „Jansborgas (Sudargas) yra valsčiaus miestelis. Mažas nuskurdęs, prie Prūsijos sienos ir Nemuno. Turi 250 gyventojų“.

Po kelių dešimtmečių vietovė tapo kontrabandininkų susibūrimo vieta. Pro čia iš Prūsijos į Rusiją buvo gabenama daugybė litrų spirito. Per Sudargą iš Lietuvos į Ameriką bėgdavo jauni vyrai. Lietuviai masiškai vengė caro kariuomenės.

Medinė koplyčia Sudarge žinoma jau nuo septyniolikto amžiaus vidurio. Vėliau iškilo ir varpinė. Šv. Jono Krikštytojo šventovės pamato akmenyje buvo matomi 1808 m. menantys skaičiai. Bažnyčia kartu su visu archyvu sudegė 1912 metais. Atstatyta, tačiau 1944 m. vokiečių sunaikinta.

Devyniolikto amžiaus antroje pusėje į Sudargo parapiją buvo atkeltas kunigas M. Sidaravičius (Sederevičius). Dėl savo kuklumo pramintas vargdienių ir knygnešių tėvu. Gyveno nepritekliuje, nes visus pinigus išdalindavo vietiniams ubagams. Per jo rankas ėjo lietuviškų knygų kontrabanda iš Prūsijos į Vilkaviškį, Marijampolę ir Žemaitiją. Palaidotas Sudargo kapinėse.

Miestelio apylinkės žavėjo atvykstančius turistus: šiaurėje esančios kalvos buvo vadinamos lietuviškomis Alpėmis. Toliau driekėsi sidabrinė Nemuno juosta, lygiosios lankos ir keliolikos kilometrų pločio amžinai žaliuojantys Žemaitijos miškai.

Į vakarus nuo Sudargo kaimynystėje įsikūręs Smalininkų miestu. Lietuvių viensėdžių stogai suteikė gyvumo. Žalumynuose skęsdavo rūpestingi zanavykų sodžiai. Vasaromis Sudargą aplankydavo nemažai garlaiviais plaukiojančių ekskursijų.

1842 metais Sudarge įsikūrė evangelikų liuteronų parapija. Iškilo medinė bažnyčia. Vėliau ir mūrinė. 1937 m. saulėtą rugpjūčio rytą į Sudargąplaukė pulkai žmonių. Šią dieną vietinė liuteronų parapija įšventino naują kunigą, lietuvį Martyną Preikšaitį.

Atvyko svečiai iš Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Kudirkos Naumiesčio. Atvyko ir Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, d-ras Vydūnas.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje Sudargas buvo priskirtas Kidulių valsčiui. Bažnytkaimyje gyveno apie keturis šimtus žmonių. Egzistavo pradžios mokykla, kooperatyvas, kelios parduotuvės, policijos nuovada. 1939 m. iškilo gražūs šaulių sąjungos namai. Veikė žydų ir evangelikų liuteronų bendruomenės.

Miestelyje egzistavo daugybė organizacijų: šaulių būrys, jaunosios Lietuvos ir pavasario kuopos. Tačiau buvo ir vadinamų „suvokietėjusių lietuvių“, kurie vengė bet kokio lietuviškumo. Sudargiečiai mėgo skaityti laikraščius. Kiekvienas ūkininkas prenumeruodavo po keletą skirtingų. Vaikus leisdavo į žemės ūkio mokyklėles ir buvo laikomi „pavyzdingi naujųjų laikų ūkininkai“.

Sudargo apylinkės buvo laikomos gražiausia vieta visoje Zanavykijoje.

Tomas Sušinskas