Sudužęs į šipulius Didvyžių dvarininko gyvenimas

Didikų Geištarų dvaras buvo vienas gražiausių visoje Suvalkijoje. Anuomet, dar XIX amžiuje. Kada buvo garbinamos aristokratiškos tradicijos. Kada rūmų durys buvo statomos dvigubai aukštesnės už patį savininką. Svečiams tai buvo žinutė, kad lankosi neeilinio dvarininko rezidencijoje.

Dvaro savininkas Leonas Geištaras negailėjo nei triūso, nei pinigų. Vien dėl paprastos, žmogiškos silpnybės – pasididžiavimo. Siekė, kad jo rūmai labiau blizgėtų už kaimyno Gauronskio puošniuosius “pajakus”. Ir iš tiesų – dviejų aukštų, renesanso stiliaus grakštusis rūmas apylinkėje sau lygių neturėjo.

Rūmelis buvo viso dvaro puošmena. Pastatytas ant tvenkinio kranto, iš visų pusių apipintas vijokliais. Tvenkinyje plaukiojo gulbės ir egzotiškos, iš Japonijos atvežtos vandens vištelės. Žmonių pasakojimai liudija, kad po paukščių kojomis nardė būriai auksinių žuvyčių. Viduryje tvenkinio, baudžiauninkų supiltoje salelėje, stovėjo vasarnamis. Pagrindinė lėbaujančių  dvarininkų pramogų vieta.

Šaltiniai teigia, kad vieną vasaros vakarą saloje buvo susirinkę visi stambiausi apylinkių magnatai. Tarp išsipuošusių ponų sėdėjo neseniai iš užsienio grįžęs jaunėlis senojo Geištaro sūnus. Sugrįžo iš Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo), tikėdamasis gimtajame kampe rasti poilsį ir ramybę. Liudininkų prisiminimais apipintos legendos mena, kad rado tik meilę ir persekiojimus.

Jo ambicingasis tėvas negalėjo net pagalvoti, kad sūnus vestų kaimo mergaitę. Mėlynas kraujas buvo svarbiau už šeimos laimę. Tą vakarą sūnaus veidas buvo padengtas sielvarto šešėlių. O tėvo akyse klaidžiojo pyktis, nes jaunėlis nepratarė nė žodžio, nešoko su poniomis. Pasipylė garsūs priekaištai apie kaimo mergaitę ir begėdį sūnų.

Buvęs Geištaro tarnas, senelis Vingilas prisimena, kad tą vakarą kilo skandalas. Sūnaus maldavimai ir grasinimai senojo dvarininko širdies nesuminkštino: “Kol aš, Leonas Geištaras, būsiu gyvas, mužikė su tavim prie altoriaus nestovės”. Toks buvo trumpas jų pokalbis.

Jaunėlis netikėtai išsitraukė revolverį ir prikišęs tarnams prie galvų, liepė visą saloje esantį vyną supilti į tvenkinį. Kelios išsigandusios ponios apalpo, o vyrai bejėgiškai žiūrėjo į šėlstantį jaunuolį. Vienintelė motina sugebėjo grąžinti sūnų į realybę.

Geitai prie rūmų privažiavo karieta. Jaunasis Geištaras vadeliodamas ketvertą eikliausių žirgų nulėkė į Vilkaviškį. Didvyžiuose liko amą praradusios ponios, išblyškę aristokratai, ir girtos gulbės, plaukiojančios drumstame tvenkinio vandenyje. Tarnai rinko sudaužytas šukes ir išmėtytas kortas, o vokiškas orkestras griežė valsą.

Slinko dienos, o Geištaruose ūkanos nesisklaidė. Vieną pavakarį į dvarą atėjo žinia. Rūmų salėje nuvilnijo garsios motinos raudos. Viename Petrapilio baliuje nusišovė jos sūnus. Tai išgirdus nuliūdo ir laukuose dirbanti mergina. Tik ji neišsidavė – nealpo ir neverkė – norėjo gyventi.

Vėliau nepalaužiamas Geištaras, norėdamas įtikti dangui, pastatė bažnyčią. Keitėsi dvaro šeimininkai. Pasikeitė net ir parapijos pavadinimas. Po karo negrįžo nei vienas iš Geištarų. Jų “palocius” privatizavo valstybė, o parapijai davė Didvyžių vardą.

Geištarai dingo be žinios pirmojo pasaulinio karo audrose. Bet kasmet vykdavę Leono ir Marijos atlaidai  vietiniam klebonui primindavo bažnyčios “fundatorių” ir senus, gerus laikus. Klebonas atvirai bėrė į kišenę rėmėjo auksines monetas. Nostalgijos vedamas dar daugybę metų mišiose kalbėdavo maldas už mecenato sielą.

Laikui bėgant iš senosios praeities beveik nieko neliko. Dvaro trobėsiai tarpukaryje buvo apgriuvę, plačiose sodo alėjose žėlė usnys, žemių plotai apkarpyti. Maurų priaugusiame tvenkinyje plaukiojo jau lietuviškos antys. O puošniuose rūmuose laiką leisdavo paliegusios elgetos. Pabrėžiama, kad elgetoms gyvenimo minimumą parūpindavo Vilkaviškio savivaldybė.

Vasaromis, aikštėje prie rūmų, buvo ruošiamos gegužinės su įvairiais sporto numeriais ir prizais. Grieždavo jau ne vokiškas orkestras, o Šaulių sąjungos jaunų vyrukų būrys. Iš spirito varyklos namo jau nekildavo dūmai. Kamine lizdus suko kregždės, šikšnosparniai ir pelėdos. Tik sekmadieniais vis dar gausdavo parapijinės bažnyčios bokšte varpo dūžiai. Tolimu aidu visoje apylinkėje. Žmonėms primindavo senuosius didikus ir skaudžius baudžiavos laikus.

Vėliau galbūt tik seneliai, prieglauda 1928 m. paverstuose rūmuose, retkarčiais “sumesdavo” pora Sveikų Marijų už pono Geištaro dūšią.

 

Autorius Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas