Tarpukario Lietuvėlėje klubuose žmonės stebėdavo operą ar spektaklį. Žaisdavo įvairius stalo žaidimus arba skaitydavo knygas. Klausydavosi radijo programos ar vartydavo žurnalus. Klubai buvo skirti daugiau kultūrai nei linksmybėmis. Nors kartais į klubus susirinkdavo atšvęsti naujuosius metus ar gimtadienius.
Trečio praėjusio amžiaus dešimtmečio spaudoje liejosi skundai apie Marijampolės klubų paskirtį.
Pasak 1925 m. šaltinių, „Marijampolės miestas garsėja savo klubų gausa. Jų priskaičiuojama net šeši. Tiksliau gal reikėtų vadinti paprasčiausiomis karčiamėlėmis. Čia nerasime nei laikraščių, nei žurnalų, nei didesnės salės. O jeigu nėra didelės salės negalima surengti nei koncerto, nei pobūvio. Negalima pasikviesti operos. Dabartiniai marijampoliečių klubai baigiasi tik alučiu, biliardu, kortomis, o kartais ir pyškinimais revolveriu.
Marijampolėje visi jaučia tikro klubo stoką. Atsirado berods žmonių ruošiančių tikram klubui projektą ir patalpas. Prieš (pirmąjį pasaulinį) karą klubai buvo dabartinėje (tarpukariu) realinėje gimnazijoje. Taip pat – internate ir „Kazarino“ namuose. Visur tai buvo erdvios salės ir klubai atitiko savo vardą. Sklinda kalbos, kad klubas ir vėl atgims ten kur egzistavo prieš (pirmąjį) karą. Ten būtų tikras poilsis ir labai smagi susiėjimų vieta.
Naujajame marijampoliečių klube reikėtų pasirūpinti laikraščiais ir žurnalais. Čia galėtų lankytis ir teisininkai, ir mokytojai. Ir valdininkai, ir darbininkai. Nei vienas neliktų nuskriaustas.
O galbūt kada ateitų ir kunigas?“
1925 m., Marijampolė.
