Tarpukaryje Višakio Rūda ir Bogotoji priėmė savo ganytoją

Kazlų Rūdos medinė bažnytėlė

Vilkaviškio vyskupijos šventieji tėveliai reguliariai lankydavo savo aveles. Avelės buvo išsibarsčiusios po visą Sūduvos svietą. Todėl kelionė užtrukdavo. Tokioms vizitacijoms reikėjo jauno ir energingo dvasininko.

Būtent toks buvo vėliau kankiniu tapęs Mečislovas Reinys. Antrasis žmogus po vyskupo visoje tarpukario Suvalkijoje.

Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įvykusi jo kelionė į Višakio Rūdą ir Bogotą buvo užfiksuota dienraštyje.

Anot 1931 metų pasakojimo, „Višakio Rūdos kaimas pasistatė garbės vartus. O aplink juos susirinkę gyventojai priklaupė savo Ganytojo laiminami. Susirinkusius Ekscelencija Mečislovas Reinys apdovanojo šventais paveikslėliais. Bet vyrų vis tik galėjo ateiti ir daugiau.

Vasario 16 d. akto signataras, Višakio Rūdos valsčiuje, Runkių kaime gimęs profesorius Pranas Dovydaitis pakvietė Mečislovą Reinį užsukti į jo tėviškę. Dvasininkas džiaugėsi stabtelėjęs profesoriaus gimtinėje. Džiaugėsi ir Pr. Dovydaitis, matydamas tokį aukštą svečią ten, kur prabėgo jo vaikystė.

Netrukus pasitikti svečią iš Vilkaviškio raiti ant arklių atvyko būrelis parapijiečių. Vartų skirtų pasitikti svečią viršuje buvo žodžiai: „Džiaugiamės sulaukę Ganytojo“.

Višakio Rūda – nedidelis miestelis. Jei nebūtų žydų su savo krautuvėmis, tai niekas kitaip, kaip kaimu ir nevadintų. Prie šventoriaus neseniai iškilo nepriklausomybės kryžius su 1928 metus pažyminčia data.

Miestelio bažnyčia medinė, bet didelė ir senoka. Šįmet naujai perdengtas bokštas ir aptverta lentelėmis visas šventorius.

Sutikdama savo ganytoją kiekviena parapija parodo šiek tiek originalumo. Višakio Rūdoje lydint Ekscelenciją į bažnyčią vienas pilietis itin smarkiai darbavosi būgnu. Šventovėje dvasininkas visus nuramino, paguodė ir išvyko į Bagotą.

Anksčiau šią vietą vadino Bagotšiliu. Tai turtingas šilais kraštas. Visa žemė vien smėlis. Todėl parapija labai skurdi. Bet žmonės itin nuoširdūs ir geranoriški.

Mečislovą Reinį sutiko beveik dvidešimt raitelių ir nemažas būrys parapijiečių. Du raiteliai pasidabino krivių krivaičio apranga. Važiuojant Ekscelencijai visos pakelės buvo gausiai papuoštos. Smėlynus dabino gražieji Jurginai. Net ir piemenukai ganydami savo gyvulių bandas apsikaišiojo gėlėmis.

Pačioje Bogotoje virš puošnių vartų laukė žodžiai: „Sveikas, brangus svety“.

Miestelio bažnytėlė nedidelė, medinė, bet labai jauki. Tai bene jaukiausias Dievo namas visame Marijampolės dekanate. Didžiajame altoriuje stūkso Šv. Antano skulptūra. Kur tik pažvelgsi, visur pamatysi tvarką ir švarą. Visa tai klebono S. Garmaus rūpestis. Jis čia šeimininkauja jau daugiau nei 20 metų.

Neturtingus ir kartais beveik nuleidžiančius rankas žmones M. Reinys guodė, ramino ir tvirtino tikėjime. Gyrė karštą ir nuoširdų jų prisidėjimą prie bažnyčios statybos ir kurį laiką pabuvęs išvyko į Pilviškius.“

1931 m.

Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video:

TAIP PAT SKAITYKITE