Ugnė LEONAVIČIŪTĖ

Žmonės gyvuliniuose vagonuose, sunkiai pakeliami darbai ir atšiaurios oro sąlygos. Visa tai patyrė 300 tūkstančių lietuvių, kurie be gailesčio buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, neaprėpiamas Sibiro platybes, kankinami ir kalinami sovietų valdžios. Masinės deportacijos prasidėjo 1941-ųjų birželio 14 dieną. Praėjus 74-eriems metams šią datą vėl minėsime Gedulo ir vilties dieną ir prisiminsime tuos, kuriems nebuvo lemta pamatyti laisvos Lietuvos. Tiesa, būta ir tokių, kuriems nusišypsojo laimė grįžti į Tėvynę. Tremtiniai dar ir  dabar su siaubu bei ašaromis akyse prisimena vargus ir kančias, patirtas Sibiro glūdumoje. Tarp tokių žmonių yra ir kazlųrūdietis Algimantas Jasulaitis.

Tremtyje – su tėvu ir broliu

Algimantas į Sibirą, Kraskojarsko kraštą buvo ištremtas kartu su tėvu ir jaunėliu broliu būdamas dar visai vaikas – vos 12 metų. Jis gerai atsimena, kai jau būdamas krovininio traukinio vagone pamatė stotyje einančią savo mamą. „Norėjau ją šaukti, bet tėvas greit davė per sprandą sakydamas, kad tik tylėčiau,“ – prisiminė tremtinys. A. Jasulaitis pasakojo, kad tėvas vertėsi ir vaikus išmaitinti stengėsi, kaip tik išmanė – dažniausiai tekdavo krimsti avižines kruopas, išvirtas vandenyje be druskos. Senolis su liūdesiu prisimena badą, kurį teko išgyventi Sibire: „Jeigu tik motina būtų buvusi kartu, viskas būtų kitaip susiklostę, moteriškė juk ir iš kirvio sriubą išvirti gali…“.

Gobšumas tetos šeimoje

Gyventi tremtyje buvo sunku, tačiau praėjus vos trejiems metams po deportacijos, 1951-ųjų šv. Kūčių vakarą, mirus tėvui, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Valdžiai teko svarstyti, kur patalpinti du našlaičiais likusius vaikus. Algimantą ir jo jaunėlį brolį sutiko priglausti jų motinos sesuo – taip pat tremtinė.

Po tėvo mirties, dar nė 15 metų nesulaukęs Algimantas pradėjo dirbti sunkius fizinius darbus. Jį priglaudusi teta neapsikentė, kad vaikinas turi savų pinigų ir vos jam gavus atlyginimą, viską pasisavindavo. „Buvo, kad šiek tiek pinigų pasilikau sau, neatidaviau visko tetai, o ji sužinojusi užsipuolė, liepė atiduoti viską, bet aš jai tik atsakiau, kad nebeturiu tų pinigų… Ir tikrai neturėjau, už juos nusipirkau saldumynų sau ir broliui,“ – su šypsena prisimena Algimantas.

Grumtynės su medžiu

Nepakeliamų, alinančių darbų neišvengė nė vienas tremtyje atsidūręs lietuvis. Ne išimtis ir Algimantas. Jis pasakojo dirbęs miškų ūkyje: ženklinęs mišką, pjovęs medžius, tampęs šakas. Vieną dieną, tokio sau įprasto darbo metu, Algimantas ne juokais susižalojo. Paklaustas, kas nutiko, vyras nusišypsojo: „Su medžiu bandžiau imtis, bet medis mane nugalėjo“.

Vieną ankstyvą rytą, dar neprašvitus, Algimantas su kitais vyrais dirbo miške. Jiems einant į kitą darbo vietą, traktoriaus tempiami ilgi rąstai užkabino šalikelėje augusį medį, jis lengvai lūžo ir virsdamas užkliudė jokio lūžtančio medžio garso per traktoriaus ūžesį negirdėjusį Algimantą. Jį, sunkiai sužalotą, kartu dirbę vyrai į gydytojų rankas atidavė tik praėjus pusdieniui – vidurdienį. Niekas nedėjo didelių vilčių, kad taip stipriai sužeistas vyras gali išgyventi, tačiau jį globoti ėmėsi vyresnioji ligoninės gydytoja, kuri Algimantą ligoninėje išlaikė pusmetį, kol jis visai pasveiko ir vėl galėjo grįžti dirbti. Patirtą skausmą ir kančias dabar primena tik likę randai.

Po sunkių laikų – šviesesnės dienos

Po dešimtmečio vargų, bado ir nepakeliamo darbo Algimantas kartu su teta ir jos vyru pagaliau grįžo į Lietuvą. Tačiau gimtoje žemėje pabuvo neilgai – tais pačiais metais buvo pašauktas į tarybinę armiją ir tarnavo Urale. „Bent pasaulio per tą laiką pamačiau…“ –  šviesią pusę bando įžvelgti tremtinys.

Kazlųrūdiečio Algimanto Jasulaičio istorija – su laiminga pabaiga. Dabar jis gyvena su mylinčia šeima gimtinėje. Tačiau didžiajai daliai į Sibiro šaltį ir vargą ištremtų lietuvių nebuvo lemta dar kartą padėti kojų ant gimtosios žemės. Yra duomenų, kad nuo 1956 iki 1960-ųjų iš tremties buvo paleista apie 60 tūkstančių lietuvių. Tarp jų buvo ir Algimantas.

Lietuvoje tikriausiai nėra šeimos, kurios nebūtų palietusios sovietų represijos. Rytoj, birželio 14-ąją minėsime Gedulo ir vilties dieną. Prisiminkime visus, kuriems teko nelengva dalia kęsti tarybų valdžios kankinimus ir pagerbkime juos apsilankymu renginiuose, skirtuose paminėti šiai vienai iš liūdniausių mūsų šalies istorijos datų.