Trys Baltijos kelio dešimtmečiai

TRYS dešimtmečiai . Daug ar mažai ? Prisimenu, būdamas vaikas, klausdavau savo senelio – koks buvo gyvenimas per karą ir po karo. Senelis visada paklausdavo, – per kurį karą ? Mat jis buvo pergyvenęs ir prisiminė abu pasaulinius karus. Tos neužmirštamos diskusijos vyko apie 1970 – 1975 metus. Antrasis pasaulinis karas buvo pasibaigęs prieš 25 metus, o pirmasis prieš 52 metus. Tada tokie laiko atstumai man atrodė sunkiai suvokiami. Negalėjau suprasti, kaip žmonės prisimena detales, vardus ir įvykius. Tada atrodė daug ir toli. Šiandien, žvelgdamas atgal į įvykius ir laikmetį prieš 30 metų, suvokiu, kad toks laikotarpis tik akimirka prisiminimams, tačiau pakankamas laikas apčiuopiamiems darbams atlikti. Mano kartos žmonės, pakankamai gerai prisimena Baltijos kelią ir tuometines nuotaikas. Kartai, kurios tada dar nebuvo, viskas atrodo kitaip. Kaip ir tiems, kurie nepatyrė karo, jo sunkumų ir žiaurumų, daugelis to laikmečio  įvykių atrodo švelnesni, paprastesni, netgi persmelkti tam tikro romantizmo.

Prisimindamas praeitą šimtmetį randu sąsajas tarp įvykių, asmenų ir minimų datų.  Baltijos kelias – Ribentropo – Molotovo pakto ir slaptų protokolų  priežastis, išdava ir pasekmė  kartu.  1989 –aisiais sukako 50 metų nuo Ribentropo – Molotovo pakto pasirašymo.   1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V.Molotovas, vykdydami savo šefų A.Hitlerio bei J.Stalino pavedimus, pasirašė abiejų šalių nepuolimo paktą, kuris turėjo didelės įtakos Antrojo pasaulinio karo pradžiai ir Lietuvos likimui. Paktas panaikino ir Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, Nepriklausomybę. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir Latvija buvo priskirtos SSSR, o Lietuva palikta Vokietijai. Rugsėjo 28 d. J. Stalinas ir A. Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, pagal kurį Lietuva atiduota SSSR.

Po 50-ties metų 1989 m.  liepą Piarnu mieste Estijoje susirinko pirmasis Baltijos tarybos posėdis. Estijos liaudies frontas pateikė parengtą gyvosios žmonių  grandinės (Baltijos kelio) idėją. Buvo nutatra organizuoti šiam renginiui bendrą trijų šalių radijo laidą, išleisti plakatus, sukurti  emblemą, pagaminti  ženkliukus. Buvo paskirti  Baltijos kelio koordinatoriai.

Po keleto dienų Sąjūdžio savaitinėje televizijos laidoje „Atgimimo banga“ buvo pranešta apie Baltijos tarybos posėdį. Lietuvos žmonės buvo pakviesti  dalyvauti Baltijos kelyje. Sąjūdžio Seimo taryba sudarė Baltijos kelio koordinacinį komitetą, vadovavusį akcijos parengimo darbams. Gyvosios grandinės trasa buvo padalyta į atskiras atkarpas, kurias koordinavo Sąjūdžio Seimo nariai, buvo pradėtos derybos su valdžia, kad ji netrukdytų Baltijos keliui.

Marijampolėje taip pat vyko pasirengimo darbai.  Trys marijampoliečiai: S.Daugėla, V.Šneideris ir V.Viliūnas atstovavo mūsų miestą Sąjūdžio Seime. Jie gaudavo atitinkamą informaciją ir ją perduodavo Marijampolės Sąjūdžio Tarybai. Kiekvienas Sąjūdžio tarybos posėdis prasidėdavo pasirengimo akcijai aptarimu. Tais laikais Sąjūdžio tarybos posėdžiai vykdavo beveik kasdien. Didelių problemų nebuvo. Žmonės noriai rengėsi dalyvauti. Nebuvo kliūčių gauti autobusus. Vykdėme būsimųjų dalyvių registraciją, skaičiavome kiek reikės žmonių ir automobilių jiems nugabenti į marijampoliečiams paskirtą vietą Baltijos kelyje.  Mums teko Vilniaus – Ukmergės plento ruožas tarp 248 ir 252 kilometrų. Deja, ne visiems pavyko atvykti į paskirtą vietą. Dėl didžiulių grūsčių keliuose kai kuriems automobiliams nepavyko prasibrauti ir jie sustojo autostradoje prie Vievio, kiti šiek tiek toliau – prie Maišiagalos.

To meto Sąjūdžio spaudoje ir sąjūdiečių ginčuose buvo nuomonių, kad akcija gali nepavykti, nes Lietuvoje esą atslūgusi politinė įtampa, apmirę ryšiai tarp Sąjūdžio grupių, žmonės pradeda bijoti dalyvauti akcijose, nebenori pasirašyti po protesto laiškais. Kita vertus, radikalesnės organizacijos (Lietuvos laisvės lyga, Jaunoji Lietuva)  agitavo prieš šią akciją, tvirtindamos, kad geriau apjuosti gyvuoju žiedu rusų karines bazes. Kompartijos vadovybė iš pradžių taip pat grasino, kad Sąjūdžiui teksią atsakyti, nes per tokį žmonių susibūrimą būtinai būsią aukų. Tų dienų  Lietuvoje  politinė padėtis buvo gana įtempta. Rugpjūčio viduryje Vilniaus Kalnų parke įvyko „Jedinstvos“ mitingas -protestas prieš  taip vadinamą „sovietinės armijos diskriminavimą“, lenkų gyvenamuosiuose rajonuose partinė nomenklatūra vis aršiau agitavo už „nacionalinių rajonų“ įsteigimą, sklandė gandai apie planuojamus streikus sąjunginio pavaldumo įmonėse, kuriuos organizavo gamyklų partiniai biurai.

To meto Marijampolės spauda apie artėjančią Baltijos kelio akciją rašė  mažai. Net Lietuvos Sąjūdžio spauda rašė mažai arba apskritai nerašė. Tomis dienomis Marijampolėje buvo leidžiamas vienas laikraštis t.y. Lietuvos komunistų partijos Marijampolės miesto komiteto, miesto ir rajono Liaudies deputatų tarybų laikraštis „Naujasis Kelias“.  1989 m. rugpjūčio mėn. 26d . numeryje nr. 166, pirmame puslapyje  buvo išspausdintas A.Vaškevičiaus straipsnis „Veidu į saulę“. Jame gražiai aprašyta marijampoliečių kelionė į Baltijos kelią ir patirtos emocijos. Antrame to paties laikraščio puslapyje išspausdintas R.Kulbokaitės straipsnis „…Ir stipriai už rankų laikytis …“.  Jame aprašyta Baltijos kelio išvakarėse, rugpjūčio 22 d., surengta marijampoliečių akcija. Ano meto spaudoje apie Baltijos kelią kalbama ir prisimenama šiek tiek daugiau nei apie rugpjūčio 22d. renginį Marijampolėje. Tačiau jis buvo ne mažiau svarbus ir reikšmingas nei taiki Baltijos kelio grandinė. Gerai prisimenu pasirengimus rugpjūčio 22d. akcijai. Visai neseniai buvo įkurtas Marijampolės Tremtinio klubas, tad talkinant LPS Marijampolės skyriui jis  ir organizavo Ribentropo – Molotovo pakto pasirašymo 50 metų minėjimą. Daug tos akcijos dalyvių buvo tremtiniai ir politiniai kaliniai. Savo archyve aptikau ir to renginio scenarijaus fragmentus – eisenos išdėstymo schemą ir atitinkamų plakatų , vėliavų išdėstymo vietas. Tą schemą rengėme kartu su Vytautu Jurkoniu. Radau ir savo kalbos, pasakytos to renginio metu, rankraštį. Toje kalboje raginau žmones nebijoti kalbėti, atsikratyti komunizmo reliktų, netikėti tais, kurie gąsdina naujomis tremtimis ir gulagais. Renginio metu, miesto sode tarp bibliotekos ir vyskupijos (tada dar buvo pionierių namai) buvo atidengtas marijampoliečio skulptoriaus J.Narušio paminklinis akmuo ženklinantis komunistinio teroro aukų kančių vietą.

LPS Marijampolės taryba tais laikais taip pat leido laikraštį – biuletenį. Jis vadinosi Varpo Aidas ir išeidavo kartą ar du per mėnesį. Tik vieninteliame 1989m. rugsėjo 7d. numeryje, pirmame puslapyje buvo įdėtos dvi nuotraukos ir prierašas „ Baltijos kelias: marijampoliečiai rugpjūčio 23 d.“ Ta tema daugiau nieko. Antrame to paties numerio  puslapyje – trys nuotraukos iš rugpjūčio 22d. renginio ir 20-ties žodžių žinutė apie įvykusį renginį. Kiek prisimenu, sąjūdiečiai tiesiog neturėjo laiko aptarinėti ir analizuoti praėjusius renginius, juo labiau spaudoje. Reikėjo planuoti ir organizuoti naujus renginius, žiūrėti į priekį ir bėgti į priekį. LKP Marijampolės miesto komiteto laikraštis  rašė apie kiaulių prieauglius ir javų derlius, runkelius, bulves, kompartijos ataskaitinius susirinkimus ir šeimyninę rangą. Analitinių straipsnių apie reikšmingus to laikmečio įvykius nebuvo.

Tačiau, Baltijos kelio pirmieji akmenys Marijampolėje buvo padėti dar anksčiau. Anksčiau visais metais. 1988m. liepą susikūrė Marijampolės LPS iniciatyvinė grupė, įvykdytas pirmasis rimtas renginys, supurtęs ko ne visus miesto ir apylinkių gyventojus  – didysis mitingas pašešupyje, dabartinės Rygiškių Jono gimnazijos stadione. Jau po mėnesio, rugpjūčio viduryje gavome informaciją iš LPS Vilniaus grupės, jog jie nutarė paminėti Ribentropo – Molotovo pakto 49-tąsias metines. Jie planavo, kad minėjimas bus ne politinis, o dorovinis aktas !!! (bijojo).  Juo bus siekiama parodyti Lietuvos moralinę konsolidaciją tragiškų istorijos įvykių akivaizdoje… Žmonės buvo kviečiami į mitingą Vingio parke. Sąjūdis ragino organizuoti panašias akcijas visoje Lietuvoje. Marijampolės LPS grupė išplatino „eromis“ (tokios primityvios kopijavimo mašinų pirmtakės) padaugintus, tačiau rankų darbo Trispalvėmis papuoštus skelbimus raginančius, tada dar Kapsuko, miesto gyventojus 1988m. rugpjūčio mėn 23 d. 19 val. susirinkti senosiose miesto kapinėse. Man patikėjo pasakyti atitinkamą kalbą bei parengti akcijos scenarijų. Į kapines ėjome organizuotai, nešini savadarbiais deglais. Juos pagamino tuometės mano darbovietės – TSRS 50-mečio automatų gamyklos vyrai. Tai buvo paprasti medienos tekinti kotai papuošti ornamentais ir pagaminti su didžiule meile. Tada niekas iš renginio organizatorių nežinojo kaip pagaminti kokybišką deglą. Tad buvo panaudotos miesto Pieno konservų gamykloje gaminamos kondensuoto pieno dėžutės, o jos buvo pripildytos parafino, naudoto tos pačios automatų gamyklos liejykloje. Tokie deglai skleidė daugiau dūmų nei ugnies. Tačiau tie magiški dūmai jungė visus eisenos  dalyvius ir drąsino siekti užsibrėžtų tikslų. Fakelus panaudoti eisenoje pasiūliau aš su tam tikra aliuzija į Vokietijos nacių maršus, „Reichstago padegimą“ ir, to pasekoje,  Ribentropo atstovautą nacių politiką Lietuvos atžvilgiu. Kartu tai buvo daroma ir su užuomina į senovės baltų garbintą šventą ugnį, o fakelininkų eisena turėjo pademonstruoti, kad galimos asociacijos gali turėti ir visai kitą baigtį, kad fakelų ugnys gali padegti bei sunaikinti ir uždegti bei pažadinti.  Tuo pačiu buvo norima parodyti, kad nereikia mūsų gąsdinti laisvojo pasaulio tariamais baubais. Mes patys laisva valia galime pasirinkti kaip mums elgtis su siekiama laisve. Susirinkome prie Lietuvos karių kapų. Žmonių susirinko daug. Aplinkui vaikščiojo vietinio KGB darbuotojai. Žiūrėjom vieni į kitus ir darėm savo darbus. KGB manimi domėjosi nuo 1978 metų. Sekė, sudarinėjo bylas, įtraukinėjo į visokius naikintinų parazitų sąrašus. Prisimenu, kad dar kalbėjo tremtinys, poetas V.Urbonavičius. Tada buvo ne itin jauku.  Ne taip kaip po metų Baltijos kelyje. Nežinojome kuo viskas gali baigtis. Bet jokių incidentų nebuvo. Savo kalbose pasmerkėme Ribentropo – Molotovo paktą ir raginome gerbti žuvusius ir nacių bei komunistų nukankintus mūsų tautiečius. Ant Lietuvos karių kapų uždegėme žvakeles, o po to ir ant vokiečių bei rusų karių kapų.

Minėtas vietinis laikraštis Naujasis Kelias 1988-aisiais metais dar skelbėsi esąs: „ LKP Kapsuko miesto komiteto, Kapsuko miesto ir Kapsuko rajono liaudies deputatų tarybų organas“, o kiekvieną jo numerį puošė šūkis „Visų šalių proletarai, vienykitės“. Tačiau 1988 m. rugpjūčio 27 d. šeštadienio numeryje buvo išspausdinta nedidukas pranešimas: „Pagerbė stalinizmo ir hitlerizmo aukas“. Jo autorė  R.Žakaitė ( vardas išgalvotas) rašė, kad susirinkusi visuomenė tylos minute pagerbė hitlerizmo ir stalinizmo aukų atminimą, padėjo gėlių ir uždegė žvakutes ant lietuvių ir rusų karių kapų. Apie tai, kad buvo sakomos kalbos, kas, ką ir kodėl kalbėjo – neparašyta.

Įdomios informacijos galima sužinoti skaitant slaptuosius ir neslaptus protokolus. Ribentropo – Molotovo slaptiesiems protokolams perskaityti prireikė 50 metų. Būtų labai įdomu paskaityti ir LPS Marijampolės grupės, o vėliau tarybos posėdžių protokolus. Jie buvo rašomi.  Prabėgus 30-mečiui TV ir kitur pasirodo pranešimai, kad sąjūdiečiai labai skubėjo ir neturėjo laiko protokolus rašyti. Netiesa. Vieno iš pirmutinių LPS susirinkimų metu pasisakiau, kad protokolai būtų rašomi ir taip būtų išsaugota istorija. Buvo pakankamai daug pasisakiusių, kad tai nereikalinga, bet buvo nuspręsta protokolus rašyti. Jie buvo rašomi, aptariami, segami į bylas ir saugomi Sąjūdžio būstinėje. Tačiau šiandien jų nėra…  Mano klausinėti asmenys anuo metu dirbę ar vadovavę Sąjūdžiui „nieko nežinojo“ ir nieko neprisiminė, o būtų labai įdomu juos paskaityti. Ten buvo užrašytas dramatiško istorinio virsmo dienoraštis.  Reikšmingi ir įdomūs faktai ne tik mūsų miestui, bet ir visam kraštui. Belieka neprarasti vilties ir ieškoti. Gal neprireiks 50 metų ir apie tų dienų darbus sužinosime gerokai daugiau detalių. Galima daryti prielaidą, kad vis dar yra suinteresuotų asmenų, kad protokolai neatsirastų. Gerai prisimenu tuos karštus debatus ir ginčus, vienų bei kitų pozicijų gynėjus ir šalininkus. Mūsų tarpe buvo žmonių, turėjusių atitinkamų įsipareigojimų komunistų partijai ir KGB. Tie, kurie prisipažino yra žinomi, tačiau paskaitinėjus protokolus ir įvertinus vienų akcijų sėkmę, o kitų nesėkmę gali paaiškėti tų pasekmių organizatoriai ir agitatoriai.

Belieka pabandyti atsakyti į klausimą, – ar buvo pasiekti tikslai kuriuos kėlė Baltijos kelias, koks jo poveikis šiandieninei politikai? Bent du pasiekimai, nors ir neplanuoti, vienareikšmiai įvardinami. Pakliuvome į Gineso rekordų knygą ir  Baltijos kelio akcija buvo įtraukta į UNESCO programos “Pasaulio atmintis” tarptautinį registrą.

Pagrindinis Baltijos kelio tikslas buvo simboline gyvąja siena atsitverti  nuo Sovietų Sąjungos. Tuo buvo norima parodyti sovietams ir pasauliui, kad trys Baltijos valstybės nėra Sovietų Sąjungos dalis. Kitas tikslas buvo noras pademonstruoti Baltijos šalių žmonių vieningą požiūrį vertinant istorijos nutylėjimus ir šių šalių okupaciją. Iki 1989-ųjų vasaros Sąjūdis, kuris anksčiau deklaravo suverenitetą atsinaujinusios SSRS sudėtyje, jau buvo pareiškęs, kad galutinis jo tikslas – Lietuvos nepriklausomybė. Sovietų Sąjungos vadovai įtikinėjo save ir visą pasaulį, kad šį tikslą skelbia tik saujelė politinių ekstremistų, kurių nepalaiko liaudis. Baltijos kelias akivaizdžiai parodė, kad šio tikslo siekia ne tik Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai, bet ir visos trys tautos. Baltijos kelias parodė trijų tautų jėgą ir organizuotumą šiame savotiškame referendume už nepriklausomybę. Be to, Baltijos kelias pralaužė informacijos blokadą, nes jo vaizdai pateko į pirmąsias užsienio televizijų žinių minutes ir pirmuosius laikraščių puslapius. Apie mūsų taikią kovą už nepriklausomybę sužinojo visas laisvasis pasaulis.

O kas toliau ? Kur veda Baltijos kelias ? Ar jis dar yra ?

Pastangos ir viltys prieš 30 metų buvo siejamos su Laisve, o ji turėjo atverti kelius tapti LAIMINGAIS. Laimingais tiek kiek telpa šio žodžio prasmėje. Deja žiniasklaidoje skaitome apie liūdnus dalykus. „Gallup“ apklausoje 138 šalių gyventojų buvo klausiama, ar jie patyrė teigiamų emocijų, ar jautėsi pailsėję ir kad su jais elgiamasi pagarbiai. Tik 54 proc. lietuvių atsakė, kad per pastarąją parą juokėsi, šypsojosi ar patyrė teigiamų emocijų. „Nepaisant, rodos, pajėgios ekonomikos, lietuviai yra vieni nelaimingiausių žmonių pasaulyje – rašo „24/7 Wall St“. – Šalyje aukštas savižudybių skaičius. Taip pat ji yra tarp daugiausia vidutiniškai alkoholio suvartojančių valstybių.“ Nelaimingiausiųjų sąraše Lietuvą lenkia tik Sirija ir Čadas. Nedaug atsilieka Bosnija ir Hercegovina, Serbija, Nepalas ir Baltarusija …. Siaubinga emigracija, tuštėjantys miesteliai ir kaimai, mokyklos. Beribis biurokratijos ir „verslo“ godumas, pataikavimas, melas, korupcija – tai ko tikrai norėjome neturėti. Ar tikrai šalis, iš kurios pasitraukė ketvirtadalis gyventojų, verta sėkmingos šalies vardo? Ar tikrai valstybė, iš kurios ne geresnių galimybių ieškodami, o dėl to, kad pramistų, išsilavinę žmonės išvyksta dirbti nekvalifikuotus darbus, tapo pavyzdžiu kitoms tautoms? Ar dėl to buvo stovėta Baltijos kelyje ? Vergiškas pataikavimas ES „reikalavimams“, o dažnai išgalvotas, kad pridengti neišmanymą ir aferas. Neįsivaizduojamas tautos, istorijos, kultūros paveldo klastojimas ir naikinimas. Dėl tų pačių priežasčių. Tiesiog „velniškai“ suįžūlėjęs mūsų didvyrių ir kankinių niekinimas. Marksizmo ir globalizacijos buldozeris riaumoja bandydamas dangstytis politkorekcijos, lygybės, tolerancijos fyglapiais, neramu ir Europoje ir pasaulyje. Kas toliau ? Akivaizdu, kad Baltijos kelyje liko daug neišsipildžiusių svajonių, sudaužytų likimų. Žmonės vis vien nori būti LAIMINGI. Todėl šis kelias ir yra tiesa ir gyvenimas. Jis neturi pabaigos. Jam nuolatos reikia darbščių, atsakingų ir mylinčių darbininkų.

 

Autorius Paulius Uleckas

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas