Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje daug kalbama apie gynybos pramonę. Ir tai yra geras ženklas.
Dar visai neseniai ši tema buvo beveik nematoma – apie ją kalbėjo tik pavieniai ekspertai ar pramonės organizacijos.
Šiandien ji tapo Vyriausybės, Prezidentūros ir Seimo diskusijų centru. Tai rodo brandą – pagaliau suvokėme, kad gynybos pramonė nėra vien karinis klausimas. Tai – ekonomikos, technologijų ir nacionalinio saugumo jungtis.
Lietuva jau dabar skiria daugiau nei 5 % nuo BVP gynybai – tai istorinis įsipareigojimas.
Tačiau dar svarbiau, kad šie skaičiai virstų realiais darbais: naujomis gamyklomis, technologijomis, tiekimo grandinėmis ir aukštos kvalifikacijos darbo vietomis čia, Lietuvoje.
Turime kuo remtis:
- „Rheinmetall“ kartu su „EPSO-G“ planuoja amunicijos gamyklą Lietuvoje – projektą, kuris galėtų tapti regioniniu pavyzdžiu, kaip valstybė ir pramonė veikia išvien.
- „Giraitės ginkluotės gamykla“ ir „Northrop Grumman“ jau pradėjo bendradarbiavimą, atveriantį naujas technologijų integracijos galimybes.
- Lietuvos aukštųjų technologijų įmonės – tokios kaip „Brolis Semiconductors“, „Intersurgical“, „Baltic Defence Industries“, „Aktyvus Photonics“ – jau tiekia produktus, naudojamus karinėse ir civilinėse srityse.
- Energetikos ir transporto sektoriuose kuriami sprendimai – nuo autonominių sistemų iki elektros infrastruktūros atsparumo – tampa tiesiogiai susiję su saugumo stiprinimu.
Tai rodo, kad gynybos pramonės pamatai Lietuvoje jau padėti.
Mūsų įmonės geba ne tik prisitaikyti, bet ir kurti aukštos pridėtinės vertės produktus, atitinkančius NATO standartus. Tačiau gynybos pramonė negali augti be aiškių užsakymų ir krypties.
Ginčai visada baigiasi tuo pačiu – vieni pavargsta, kiti nusivilia, o laimi tik laikas, kurio netenkame. Todėl šioje situacijoje svarbiausia kuo greičiau susitarti ir pradėti dirbti. Kuo ilgiau užtruksime spręsdami, kas kuruos, tuo mažiau liks laiko tam, kas svarbiausia – gamybai, investicijoms ir realiems rezultatams.
Gynybos pramonė negali veikti be aiškaus užsakymo ir krypties. Verslas gali investuoti, gaminti, ieškoti partnerių, bet jis turi žinoti, kokių produktų, kokių technologijų, kokio masto pajėgumų Lietuvai reikia. Be šio signalo iš valstybės pusės – visos iniciatyvos lieka ore.
Sprendimai gimsta ten, kur yra konkretumas: kai kariuomenė įvardija poreikius, kai valstybė nustato prioritetus, o pramonė pasiūlo, kaip tai įgyvendinti. Toks modelis kuria pasitikėjimą, mažina biurokratiją ir leidžia greitai paversti biudžeto eilutes realia gamyba.
Koordinacija čia reiškia ne susirašinėjimą tarp institucijų, o aiškų užsakymą, greitą sprendimą ir nuoseklų jo įgyvendinimą – nuo poreikio iki produkto.
Pozityvu ir tai, kad turime institucijų, kurios gali tapti šio proceso varikliais. „Investuok Lietuvoje“ komanda jau dirba su potencialiais investuotojais į gynybos sritį, o Inovacijų agentūra turi sukauptą patirtį jungiant technologijų įmones, startuolius ir mokslą.
Šių institucijų įdirbis gali reikšmingai padėti gynybos pramonei pajudėti greičiau – sujungiant žinias, finansinius instrumentus ir partnerystes.
Džiugu, kad šiandien apie tai kalba aukščiausi šalies vadovai. Gynybos pramonė pagaliau tapo ne šalutine, o strategine nacionalinės politikos kryptimi.
Belieka užtikrinti, kad, kaip sakoma, „kai penkios auklės prižiūri vaiką, jis neliktų be galvos“ – o mūsų gynybos pramonė turėtų aiškią kryptį, tvirtą stuburą ir ilgalaikę viziją.
Lietuvos pramonininkų konfederacija pasirengusi būti jungiančia grandimi tarp valstybės ir verslo – kad šis procesas vyktų ne deklaracijų, o konkrečių darbų ritmu.
