Pirmojo lietuviško spektaklio autorius. Kalvarijos rajone, Gulbiniškių kaime gimusio valstiečio sūnus. Jo slapyvardis „Keturakis“ ateities kartoms tapo sinonimu lietuviškai scenai, viešam vaidinimui.
Trijų dalių komedija “Amerika pirtyje” 1899 m. pirmą kartą lietuviškai suvaidinta Palangoje. Pasirodymas buvo atliktas grafo Tiškevičiaus prekių sandėlyje. Tai buvo didelis įvykis lietuviškos spaudos draudimo laikais.
Spektaklio režisierius buvo P.Višinskis, o organizatoriai ir aktoriai – knygnešiai, studentai, gimnazistai. Kaip tautiškai susipratęs inteligentas, vaidinimo žiūrėti atvyko grafas Tiškevičius. Į kompaniją pasikvietė kunigaikščius Oginskius, Radvilas. Tiškevičius kalbėdamas lenkiškai, jautė pagarbą lietuvių kultūrai, todėl padengė dalį spektaklio išlaidų.
Caro valdymo laikais gubernatorius niekaip nesutiko išduoti leidimo. Po įkyrių lietuvių prašymų valdžia nusiplovė rankas ir leidimo išdavimo klausimą pavedė Palangos milicijos viršininkui. Jis neprieštaravo, tačiau spektaklio vaidinimo dieną pareiškė, kad savo žodį atšaukia ir veikalo lietuvių kalba nebus. Organizatoriai pareikalavo, kad už padarytas išlaidas būtų sumokėta. Tik po ilgų derybų milicininkas pabūgo lietuvių pasipriešinimo ir leido vaidinti viešai.
Lenkai prieš renginį skleidė gandus, kad lietuviai yra tamsūs, neišsilavinę, nekultūringi, todėl vaidinimas niekam nebus įdomus. Tačiau į Palangą plūdo minios iš tolimų kaimų ir valsčių. Inteligentai suvažiavo iš visos Lietuvos. Aplink skambėjo lietuviškos dainos, kurios oficialiai buvo draudžiamos. Sakoma, kad surinktas pelnas buvo skirtas sunkiai sirgusio Vinco Kudirkos gydymui. Deja, himno autorius prabėgus trims mėnesiams po renginio, mirė.
Šaltiniuose rašoma, kad vaidinimas lietuvius „prikėlė iš tautinio miego ir išspaudė gėdos ašaras. Gėdos, nes tik dabar kai kurie suprato, kad ne lenkais, rusais gimę, o lietuviais“. Pabrėžiama, kad įspūdžiai po spektaklio sklido iš lūpų į lūpas. Buvo teigiama, kad lietuvių širdyse užsiliepsnojo patriotinė ugnis.
Per caro valdžios klaidą į viešumą iškilęs lietuviškas spektaklis greitai buvo uždraustas. Kuršo gubernijai priklausiusi Palanga buvo laikoma nieko bendro su lietuvybe neturinčiu regionu. Kuomet rusų rėžimas suprato, kad pajūris yra etnografinė lietuvių žemė, spektaklio vaidinimas buvo nutrauktas.
Valdžia staiga pradėjo persekioti spektaklio organizatorius. Liudas Vaneikis buvo ištremtas į rytų Sibirą. Toks pats likimas laukė ir A. Janulaičio, kuris spėjo pabėgti į Prūsiją. “Amerika pirtyje” kurį laiką buvo vaidinama slaptai. Dažniausiai tai vykdavo ūkininkų seklyčiose.
Susirinkdavo kviestinė kelių dešimčių žmonių publika. Žmonėms patiko scenoje matomas lietuvio širdžiai artimas, kaimo ir sodžiaus gyvenimas. Tokie slapti vaidinimai 1901-03 metais dažniausiai vykdavo aplink Marijampolę, Kalvariją ir Liudvinavą.
1904 metais panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Marijampolėje įvyko pirmasis viešas vakaras. Gulbiniškių kaimo Keturakiu save vadinęs vilkaviškietis pagaliau užlipo ant scenos. O gerbėjai degė nekantrumu išvysti, kas ilgus metus slėpėsi po Keturakio kauke. Spektakliai Lietuvoje pradėjo dygti, kaip grybai po lietaus. Tačiau „Amerikai pirtyje“ lygių nebuvo.
1939 m. Lietuva minėjo spektaklio vaidinimo 40-tąsias metines. Ramiai gyvendamas Prienuose, 70-metį šventė ir tautos veteranu vadinamas Juozas Vilkutaitis. „Suvalkų krašto“ žurnalistas svečiavosi autoriaus namuose ir pamatė jį „linksmai nusiteikusį, nė kiek nesusilenkusį, dar nepasenusį.“ Pabrėžiama, kad atrodo bent dešimt metų jaunesnis. Pravardę gavo dar vaikystėje, todėl ir slapyvardį pasirinko – Keturakis.
Mokėjo kelias kalbas, o komediją „Amerika pirtyje“ parašė būdamas jaunuolis. Niekada akyse nebuvo regėjęs jokio teatro. Bet dažnai skaitydavo kitomis kalbomis parašytus panašius scenos veikalus. Rašydamas lietuviškai bandė įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti tikrasis teatras.
„Amerika pirtyje“ 1895 m. pirmą kartą išspausdinta Prūsijoje 5000 egzempliorių tiražu. Nustatyta pardavimo kaina – 10 kapeikų. Prabėgus devyniems metams Eduardas Volteris išspausdino Petrapilyje. Kūrinys buvo labai populiarus todėl dar tris kartus išleistas nepriklausomoje Lietuvoje. Apie paskutinį leidimą autorius teigė jau pats nieko nežino. Tik girdėjęs, kad daugiausiai jo knygų pardavinėjama knygyne „Antikvaras“.
Daugelis Keturakį painiodavo su anksti mirusiu broliu inžinierium Antanu. Buvo labai vizualiai panašūs. Spėjama, kad abu prisidėjo prie „Amerika pirtyje“ kūrybos, nors Keturakio dukra laiškuose lietuviams tai paneigė.
2012 m. Gruzijoje buvo atidengtas paminklas broliui Antanui, kuris vadovavo geležinkelio tiesimo darbams, kaip inžinierius. Prabėgęs šimtmetis neištrynė iš gruzinų atminties kitataučio inžinieriaus nuveiktus darbus Sakartvele.
Keturakis 1869 m. gimė Gulbiniškių km., Kalvarijos rajone, Liudvinavo valsčiuje. Didžiąją dalį savo jaunystės praleido Gudelių kaime pas dėdę kunigą. Šis globojo mažąjį rašytoją, skaitė rusų ir lenkų knygas. Carinėje okupacijoje dirbo Balbieriškio valsčiaus teisėju. Vėliau apsigyveno Prienuose ir visą laiką dirbo notaru.
Užaugino keturias dukras, ir du sūnus. Sūnus Viktoras tapo smetoninės kariuomenės kapitonu. Ulonų pulke pasiekė vado adjutanto pareigas.
1944 m. visa šeima pasitraukė į Vokietijos pabėgėlių stovyklą. Garsiojo spektaklio autorius mirė 1948m. Augsburge, Vokietijoje. Vaikai išvyko į JAV.
1929 m. apdovanotas D.L.K. Gedimino trečio laipsnio ordinu. Lietuvos notarų rūmų prezidiumas įsteigė J. Vilkutaičio-Keturakio atminimo medalius. 2015 m. ant Prienų kultūros centro sienos atidengta atminimo lenta.
