Vilkaviškio karininkų tragedija

1918 m. 02 16d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, visoje šalyje dar vyravo karo parako tvaikas. Į Lietuvą pradėjo veržtis caro valdžią nuvertusios bolševikų gaujos. Vokiečiai tris metus šeimininkavę mūsų valstybėje, nesutiko taip paprastai pasitraukti iš šalies, dažnai kildavo jų susirėmimai su patriotiškai nusiteikusiais lietuviais.  Lenkai  vis agresyviau reikškė savo pretenzijas į Vilnių.

1918m. lapkričio 23dieną išėjo pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotasias pajėgas.  Vyrai, kurie savo iniciatyva įstojo į kariuomenę tais neramiais 1918-1920m. laikomi savanoriais. Iš Vilkaviškio ir jo apylinkių ginti nepriklausomybės stojo net 1024 piliečiai. Iš jų daugiau nei šimtas už drąsą bei pasiaukojimą mūšiuose buvo apdovanoti aukščiausiu valstybiniu kariniu apdovanojimu – Vyčio kryžiumi. Du iš kavalierių, nurimus mūšiams dėl nepriklausomybės, toliau uoliai dirbo Lietuvos kariuomenėje. Tai – pulkininkas leitenantas Juozas Lavinskas ir vėliau  divizijos generolu tapęs Zenonas Gerulaitis.

Šiuos du kareivius, siejo ne tik panašus amžius (J.Lavinskas jaunesnis 3 metais), tačiau ir vienodi idealai. Abu dalyvavo mūšiuose su lenkais, vokiečiais ir savo drąsa fronte pranoko kitus kovos draugus. Abu buvo perspektyvūs Lietuvos kariuomenės karininkai, vienas gabus artileristas, o kitas ateityje pasižymėjo, kaip puikus kariuomenės valdininkas.

Juoza Lavinskas gimė 1897 m. 05 29 Kaupiškių k., Vištyčio vls., Vilkaviškio apskrityje. Baigė Vilkaviškio gimnaziją. Po pirmojo pasaulinio karo 1919 m. 02 mėn.  bolševikams puolant Alytų, dalyvavo kautynėse prie Venciūnų kaimo. Vyresniesiems vadams pastebėjus Juozo gabumus, 1919 m. 07 mėn. pradeda studijuoti neseniai įkurtoje karo mokykloje. Siaučiant mūšiams, mokslas trunka pusę metų ir jau 1919m. 12 16d. Juozui suteikiamas leitenanto laipsnis.

Netrukus visi II-ą laidą pabaigę Karo mokyklos kariūnai 1920 metų 02 mėn. kaunasi fronte ties Giedraičiais su lenkais. Vėliau kautynėse prie Seinų J.Lavinskas sužeidžiamas. Po mūšių dėl Lietuvos jaunasis karininkas praktikuojasi artilerijos daliniuose. Pagaliau 1926m. paskiriamas tarnauti IV artilerijos pulke Vilkaviškyje.

Tais pačiais metais veda Izabelę Miknevičiūtę.  Susilaukia sūnaus ir dukros. „Neatsimenu, kad tėvas būtų labai baudęs. Draugus galėjau pasirinkti pats, ar tai būtų karininko, puskarininkio, ar paprasto darbininko vaikas“, – prisimena J. Lavinsko sūnus Algimantas.

1936m. grįžus iš komandiruotės Sovietų sąjungoje, Juozui suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. Į namus vis dažniau užsukdavo aukšto rango karininkai, ir ilgą laiką diskutuodavo apie Lietuvos ateitį. Sūnus prisimena, jog tėvą labai prislėgė, kai 1941 m. pradžioje teko lietuvišką karininko uniformą pakeisti į raudonosios armijos proletarišką: „Nežinau, kas tuo laiku vyko dalinyje, bet labai dažnai (tėvą) kviesdavo į tarnybą, neretai net naktimis, sekmadieniais. Kada bepareidavau, jo vis nėra ir nėra. Kaip ir kiti tragiško likimo karininkai, Juozas Lavinskas jau tada jautė, kad ateityje nutiks kažkas blogo.

1941m. birželio 22d., pirmąją karo dieną pulkininkas leitenantas Juozas Lavinskas, pabučiavęs žmoną ir vaikus, išėjo į savo dalinį. Daugiau namo nebesugrįžo.

Tik po daugiau nei 50 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Juozo sūnus pirmą kartą išgirsta tiesą. Tą 1941 m. birželio 22-tą, Juozas Lavinskas negalėdamas palikti savo kareivių, kurie jį labai gerbė ir pasitikėjo, kartu su jais per Baltarusijos teritoriją traukėsi į rytus. Besitraukiančius, karinėje stovykloje areštavo iš tamsos išniręs gausus NKVD kareivių būrys. Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas biuvo ištremtas į Vorkutą, o 1942 06 29d. sušaudytas Norilske.

Su Norilsko vietove yra susijusios ir  Zenono Gerulaičio, gimusio Paežerių dvare paskutiniai gyvenimo metai. Gabų ir sparčiai lipantį Lietuvos kariuomenėje karjeros laiptais divizijos generolą sustabdė netikėtas NKVD įsiveržimas į poligoną ir areštas. Generolas jautėsi ramiai, todėl nesislapstė. Tuo labiau, kad okupavę Lietuvą, rusai paskyrė Z.Gerulaitį ir toliau dirbti kariuomenės tiekimo viršininku. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios likus vos keletui dienų, suimtą generolą rusai išvežė į Norilską. 1945 04 20 dirbdamas sunkius fizinius darbus žuvo lageryje.

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo didelis dėmesys skiriamas karininkų išsimokslinimui, kariniam rengimui. Okupantui įžengus į Lietuvą, paaiškėjo, kad dauguma lietuvių karininkų turėjo aukštą kvalifikaciją ir buvo patriotiškai nusiteikę. Dauguma jų nebėgo į užsienį ir nesitikėjo susidorojimo, trėmimų, žudymų. Todėl  pirmosiomis okupacijos  savaitėmis vis daugiau mūsų karininkų staiga dingdavo be žinios. Kiti atsisveikindavo su šeimomis motyvuodami, kad vyksta į „pasitobulinimo, kvalifikacijos kėlimo“ kursus Maskvoje. Staiga traukiniai pakeisdavo kryptį, ir ešalonas pilnas lietuvių karininkų sustodavo ne Maskvoje, o Sibire.

Būtent pastaruoju būdu Norilske atsidurė ir generolas Zenonas Gerulaitis. Keturis metus nuo ištrėmimo pradžios, jis sugebėjo išlikti gyvas, tačiau badas ir šaltis, sunkus fizinis darbas palaužė 51 metų Lietuvos generolą. 1945m. mirė dirbdamas.

Ši dviejų Vilkaviškio karininkų gyvenimo tragedija atspindi visos lietuvių tautos tragediją. 1940 metais buvo suimta 1489 karininkai: vieni buvo nukankinti kalėjime tardant, kiti po tardymo sušaudyti, treti mirė iš bado lageriuose. Jauni, gabūs vyrai, kurie didžiąją dalį savo gyvenimo atidavė Lietuvai ir jos kariuomenei buvo išplėšti iš savo kiemo, iš savo šeimų ir sunaikinti.

Tomas Sušinskas