1863 metais Zanavykija buvo tik senoji Naumiesčio ir Griškabūdžio parapija. Visa sritis priklausė Lestnitstvos dvarui arba Didžvariui. Dvarvietė turėjo tris tūkstančius septynis šimtus margų žemės. Taip pat tris palivarkus – Būbleliai, Meištai ir Kačrūda su 186 kaimais. Visos šios vietos buvo Lenkijos karalystės valdžioje.
Keli kaimai sudarė Būblelių valsčių, kuriam vadovavo kaime gyvenęs vaitas. Šio valsčiaus įkūrimo data nėra žinoma. Manoma, kad netrukus po 1841 metų. Tada Lenkijos karalystės valdžia suskubo pagerinti valsčiui priklausančių ūkininkų gyvenimą.
Iki to laiko visi Būblelių valsčiaus kaimų gyventojai privalėjo eiti baudžiavą. Baudžiava buvo laikoma labai lengva, nes 186 kaimai turėjo dirbti tik keturių dvarų žemes.
Kaip atrodė tų laikų prievartinis darbas galima sužinoti iš Bliūviškių kaime įsikūrusios Griškabūdžio parapijos dokumentų. Bliūviškiuose gyveno dvidešimt du ūkininkai. Aštuoniolika iš jų buvo vadinami „pilnalaukiais“. Turėjo po aštuoniasdešimt du margus žemių. Kiti ūkininkai vadinti pusininkais, o jų žemių apimtis siekė jau tik keturiasdešimt margų.
Pilnalaukiai valstiečiai per metus privalėjo dirbti dvylika dienų baudžiavos. Šešias dienas pėsti ir šešias važiuoti: iš girios veždavo malkas arba akėdavo Didždvario dvaro laukus.
Kiekvienas iš savo lėšų turėjo samdyti žiemą vienai parai sargą, kuris budėjo prie bravoro. Norinčių sargauti nelabai atsirasdavo – tokios tarnybos visi vengė. Budintis turėjo nešioti „brogą“ laiptais aukštyn ir žemyn. Už darbą gaudavo vieną dorelį, t.y. 90 kapeikų.
Tarpukaryje Bliūviškiuose gyvenęs senolis prisiminė, kad baudžiavos jam pavykdavo išvengti. Tačiau vieną kartą, būdamas jaunuoliu, sutiko iš girios į Didždvarį nuvežti čvertką (sieksnio aukščio ir pločio matavimo vienetas) malkų. Už tokį žygdarbį buvo atsilyginta: gavo keturis gorčius degtinės.
1863 metais baudžiava buvo panaikinta. Būblelių valsčiaus vaitas turėjo daugybę padėjėjų – vekmistrų. Vienas iš jų gyveno Katiniškėje (dab. Višakio Rūda).
Vekmistras dažnai jodinėjo ant arklio po kaimus, ir prižiūrėdavo tvarką. Drausmindavo gyventojus, reikalaudavo šunis laikyti pririštus. Auklėdavo valstiečius ir apžiūrėdavo „stubas“, reikalaudavo palaikyti švarą. Lipdavo ant trobų stogų ir liepdavo išsivalyti kaminus. Dėstydavo pamokslus, pabrėždavo, kad į kluoną negalima eiti su žiburiu rankose – ugnelė pasišviesti turi būti tik po liktarna.
Vekmistrai atjodavo su kančiumi (botagu) rankose ir dėl menkiausios smulkmenos čaižydavo valstiečius. Ūkininkai norėdami išvengti smurto kiekvienais metais vekmistrui duodavo duoklę-pylą. Tuomet piktasis raitelis tapdavo atlaidus ir jokių pažeidimų ūkiuose nerasdavo.
Vekmistrų žiniose buvo vadinamieji lovų šaltyšiai, kurie prižiūrėdavo nurodytą skaičių kaimų. Laipsniu žemiau pagal pavaldumą buvo desėtkininkai. Kiekvienas kaimas iš savo ūkininkų tarpo patys išsirinkdavo „kaiminį šaltyšių-desėtkininką“.
Barzdų kaimas turėjo pastotę – valstiečių prievolę savo transportu gabenti krovinius, vežti dvaro ar valstybės pareigūnus. Prievolė sustiprėjo panaikinus baudžiavą. Kaimo ūkininkai kasdien turėjo važiuoti į nurodytą vietą ir laukti „klientų“. Pavežėjimo paslaugas teikdavo visiems, kam jų prireikdavo: žandarams vežantiems areštuotąjį pas vaitą, sekretorių su pilnu lagaminu dokumentų ir kitiems.
Kartais stovėdavo visą dieną nepajudėdami iš vietos. Dažnai artėjant prievolės pabaigai, vakarui, atsirasdavo žmogus, kurį buvo būtina pristatyti ten kur jam reikia. Tokiais atvejais veždavo visą naktį į tolimiausius valsčiaus kampelius.
Apie mokesčių dydį panaikinus baudžiavą galima sužinoti iš Bliūviškių kaimo išlikusių dokumentų. Kiekvienas ūkininkas turėjęs aštuoniasdešimt du margus buvo vadinamas, kaip turintis pilną koloniją. Toks valstietis per metus sumokėdavo trisdešimt tris rublius mokesčių. Papildomai kiti mokesčiai buvo įvardinami čyže, šienpinigiais, ir Lyberio duokle. Surinktus kaimų mokesčius veždavo į Marijampolę, Vilkaviškį, Kudirkos Naumiestį.
Įgyta laisvė nuo baudžiavos pažadino Zyplių dvaro baudžiauninkus: Veliuonos, Sintautų, Lukšių, Liguvos, Plokščių parapijos valstiečius. Šaltiniuose pabrėžiama, kad šių vietovių gyventojų baudžiava buvo labai lengva, nes Zyplių dvaras devynioliktame amžiuje buvo laikomas nedideliu. Dvarvietei priklausančių kaimų skaičius siekė šimtą septyniasdešimt.
Po ilgų vergovės metų kaimiečių lūpose pradėjo sklisti padavimai. Valstiečiai garbino Juozą Gustainį, nes šis vienus metus dvaro nurodymu praleido Varšuvoje. Sugrįžimo į kaimą laikas sutapo su baudžiavos panaikinimu. Savo motinai rodydavo šilkais išpuoštą popierių, ir pasakojo gerąją naujieną apie darbą sau, o ne ponams.
Šias kalbas girdėjo ir šeimoje dirbęs piemenukas. Jis pradėjo kalbėti, kad Zyplių dvarininkas Barkauskas kvietė iš Varšuvos grįžusį Gustainį į svečius. Tačiau išdidusis buvęs baudžiauninkas svečiuotis nesutiko. Dvarininkas atsiuntė bačką degtinės ir įrideno į klėtį. Baigdamas ją gerti Juozas Gustainis pagaliau užsuko į dvarą. O čia jo laukė klasta- dokumentai įrodantys priverstinio darbo draudimą buvo išvilioti. Zyplių ponas ir toliau galėjo netrukdomas išnaudoti bemokslius kaimų valstiečius savo laukuose.
Šiame straipsnyje minimo Būblelių valsčiaus žemė driekėsi nuo prūsų sienos į rytus iki pat neįžengiamų girių. Visame plote buvo trys mokyklos: Naumiestyje, Griškabūdyje ir Barzduose.
Autorius Tomas Sušinskas
