Zanavykų muziejus, minėdamas kraštiečio Viktoro Petravičiaus 115-ąsias gimimo metines, kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi parengė šio žymaus dailininko darbų parodą. Parodoje eksponuojami 1946-1949 m. V. Petravičiaus sukurti lino raižiniai. Būtent šiuo laikotarpiu sukurti kūriniai – triptikas „Pavasaris“, „Dievo teismas“, „Tėvynės ilgesys“, kuriuos galima apžiūrėti parodoje, įvardinami kaip būdingiausi jo grafikos darbai. Eksponuojama 18 kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir 2 lino raižiniai iš Zanavykų muziejaus fondų. Paroda Zanavykų muziejuje veiks nuo 2021 m. gegužės 20 d. iki liepos 10 d.
„Viktoras Petravičius – vienas ryškiausių XX a. lietuvių grafikų, didžiąją kūrybinio kelio dalį ėjęs išeivijos keliais. Unikali jo meninė individualybė darė stiprų poveikį visai lietuvių dailės raidai. Jis pirmasis taip galingai pajuto mitinį etninės kultūros klodą, intuityviai kūrė mitologinės atminties gaivinamąją poetišką žmogaus ir gamtos vienybės pasaulį.“[1] Taip šį kūrėją apibūdina dailėtyrininkė dr. Ingrida Korsakaitė.
Dailininkas Viktoras Petravičius gimė 1906 m. gegužės 12 d. Bedalių k., Šakių valsč., mirė 1989 m. rugsėjo 10 d. Union Pier, Mičigane, Juntinėse Amerikos Valstijose. Mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, vėliau Kauno meno mokykloje, kurioje pasirinko prof. Adomo Galdiko grafiko studiją. A. Galdikas pastebėjo V. Petravičiaus talentą, todėl gynė savo mokinį, kai dėl „silpno“ piešimo norėta jį pašalinti iš mokyklos. 1931–1933 m. V. Petravičius lankė privačią M. Dobužinskio dailės studiją Kaune. 1935 metais gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, išvyko studijuoti į Nacionalinę aukštąją dailiųjų menų mokyklą ir Nacionalinę dailiojo ir taikomojo meno akademiją.
V. Petravičius pirmą kartą savo kūrinius eksponavo 1931 m. tarptautinėje meno parodoje Čekoslovakijoje, o nuo 1935 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dr. Ingrida Korsakaitė rašo: „Paryžiaus laikotarpiu V. Petravičius sukūrė savo žymiausius tarpukario kūrinius – lietuvių liaudies pasakų „Gulbė karaliaus pati“ (1937) ir „Marti iš jaujos“ (1938) iliustracijas.“[2]
Viktoras Petravičius už iliustracijas knygai „Gulbė karaliaus pati“ 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.
1938 m. jis grįžo į Lietuvą. Čia surengė dvi personalines parodas, o nuo 1940 m. pradėjo dėstyti Kauno taikomosios dailės institute. Buvo meno skyriaus pirmininkas, sukūrė kostiumų ir dekoracijų eskizų Kauno valstybiniam teatrui.
1944 m. dailininkas su šeima pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių apsigyveno Vienoje (Austrija), o nuo 1945 m. – Miunchene (Vokietija). Būdamas ten, suorganizavo Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) išlaikomą dailės akademiją ir jai vadovavo, rengė parodas, organizavo studijas.
Reiktų paminėti, kad sąlygos garsinti lietuvių dailę ir kurti buvo nelengvos. Straipsnyje „Ties pasakos ir tikrovės paribiu“ dr. Ingrida Korsakaitė rašo: „Amžininkai pasakoja, kad sunkiomis pokario sąlygomis neturėdamas raižiniams reikalingos medžiagos, V. Petravičius supjaustė seną virtuvės grindų linoleumą, sukeldamas namo, kuriame tuomet gyveno, šeimininkų pasipiktinimą“.[3] Nepaisant to, V. Petravičius 1947 metais sukūrė ekslibrisų seriją, skirtą pirmosios lietuviškos knygos 400-ųjų metų jubiliejui, tai pat tęsė iliustratoriaus darbą. Iliustravo Fausto Kiršos poezijos rinktinę „Tolumos“, o 1948 m. – Gražinos Krivickienės sudarytą lietuvių liaudies dainų rinktinę „Dainos – viex chants lituaniens“.
1949 metais grafikas su šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. Kaip ir daugelio išeivių gyvenimo pradžia Junginėse Amerikos Valstijose nebuvo lengva. Dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė užsimena, kad „Viktoras Petravičius dirbo Cicero metalurgijos įmonėje, nuo 1951 iki 1954 metų – dailininko įgūdžių reikalaujantį darbą keliose Čikagos vitražo studijose. Tuo pačiu metu dalyvavo lietuvių dailės parodose su seniau sukurtais darbais, pradėjo iliustruoti JAV leidžiamas lietuvių rašytojų knygas (pavyzdžiui, 1952 metais iliustravo Balio Sruogos istorinę poemą „Giesmė apie Gediminą“). Integracija buvo sunki, nes dailininkas, pasak jo paties, kalbėjo „sava anglų kalba, kurią suprato tik jis pats“.[4] 1962 metais jis pradėjo vadovauti M. K. Čiurlionio lietuvių meno galerijai Čikagoje ir atidarė savo studiją.
1978 m. Petravičius su žmona įsigijo nedidelę sodybą Mičigano valstijoje. Pasak dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, „namuką ir sodą dailininkas pavertė didele menine instaliacija: sienų plokštumas ir viduje, ir lauke padengė piešiniais, savo raižiniais ir paveikslais, sode pristatė pagonių stabus primenančių skulptūrų.“[5] Dr. Ingrida Korsakaitė pastebi, kad kūrybiniame kelyje V. Petravičius neapsiriboja vien grafika: „<…> nemažai dirbo ir kitų dailės šakų – tapybos, skulptūros – srityse. Daug tapė tarpukario kelionėse po Italiją ir Šveicariją, kartais ir pokario Vokietijoje, vėliau – Amerikoje. 1963 ir 1973 metais sukūrė spalvingas moterų portretų serijas, o 1963–1964 m. ne itin sėkmingai griebėsi abstrakčiosios tapybos. Aštunto dešimtmečio pradžioje atsirado ekspresyvios šiurkštoko paviršiaus skulptūros, sukurtos iš betono ir medžio“.[6]
Dailėtyrininkė G. Jankevičiūtė aprašydama grafiko populiarumo priežastis, kaip vieną iš veiksnių pabrėžė jo ekscentrišką išvaizdą. „Dailininko gerbėjų buvo daug. Juos žavėjo ne tik jo kūriniai, jo namai, bet ir pati laikysena bei išvaizda, demonstruojanti socialinio gyvenimo sąlyginumų nesuvaržyto kūrėjo laisvę. Dailininkas buvo gana aukšto ūgio, liesas, kaulėtas, jaunystėje siaurame jo veide išsiskyrė putlios lūpos, senatvėje – didelė kumptelėjusi nosis. Tariamas atsainumas (visuomet kiek susivėlę lygiai nukirpti pusilgiai plaukai) tik išryškino jo dėmesį drabužiams: į antrą gyvenimo pusę jis mėgo derinti margus havajietiškus marškinius ir šviesias kelnes, iškilmių progomis apsivilkdavo baltą kostiumą ir į švarko atlapą įsisegdavo gyvą gėlės žiedą. Petravičius buvo fotogeniškas, tą žinojo ir mėgo fotografuotis. Vakarų minioje jis buvo vienas iš ekscentriškų keistuolių, o sovietinėje nykumoje būtų atrodęs kaip ryškiaplunksnis egzotiškas paukštis, visi jį būtų įsidėmėję ir pažinę.“[7]
Po viešnagės pas dailininką V. Petravičių, maždaug apie 1979 metus, Vilniuje gyvenantis skulptorius Vladas Vildžiūnas sukūrė apie jį dokumentinį filmą. V. Petravičiumi domėjosi ir Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaida. 1982 m. JAV televizija parodė Michaelo Beaty filmą apie Petravičių, apie jo kūrinius taip pat rašė ir JAV spauda. Po V. Petravičiaus mirties 1990 m. dar vieną dokumentinį filmą, pavadinimu „Viktoras Petravičius“, sukūrė JAV lietuvių fotografas Algimantas Kezys ir kino operatorius iš Lietuvos Arvydas Reneckis.
Zanavykų muziejaus fonduose yra saugomos dvi Viktoro Petravičiaus triptiko „Pavasaris“ dalys.
Skaistė Višinskaitė-Kumštienė,
Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja
________________________________________________
[1] Dr. Korsakaitė I. „Viktoras Petravičius: Grafika“. 1998, p. 255.
[2] Ten pat, p. 127.
[3] Dr. Korsakaitė I. „Ties pasakos ir tikrovės paribiu“, Lietuvos dailės muziejus metraštis. 2017, t. 19, p. 125.
[4] Jankevičiūtė G. „Įvaizdinęs lietuviškumą: Viktoro Petravičiaus (1906-1989) meninis paveldas“. Krantai. 2015, Nr. 3, p. 7
[5] Ten pat, p. 8.
[6] Dr. Korsakaitė I. „Ties pasakos ir tikrovės paribiu“, Lietuvos dailės muziejus metraštis. 2017, t. 19, p. 125.
[7] Giedrė Jankevičiūtė „Įvaizdinęs lietuviškumą: Viktoro Petravičiaus (1906-1989) meninis paveldas“. Krantai. 2015, Nr. 3, p. 8
