Žydų gyvenimas mažame Sūduvos provincijos miestelyje

Anot 1900 m. gimusio prisiminimų autoriaus Juozo Zabielavičiaus, „Senelė Julija buvo raštinga ir išsilavinusi moteris. Tais laikais tai buvo gana reta. Ji žinojo pirmųjų atsikėlusių į Virbalį gyventojų pavardes.

Tarnaudamas klapčiuku bažnyčioje aš dažnai pavartydavau metrikų knygas bažnyčios archyve. Buvau pasikapstęs iki šešiolikto amžiaus. Ten radau ir senelės minėtas pavardes. Radau žinių, kad Užnemunės gyventojų skaičių papildė atsikėlę žmonės iš Vilnijos ir dalinai iš buvusios prūsų žemės.

Yra žinių, kad žydai Virbalyje apsigyveno jau šešiolikto šimtmečio viduryje. Manoma, kad jie atėjo iš vakarų Vokietijos. Todėl miestelis prie vieškelio einančio iš Vilniaus, Kauno į Karaliaučių greitai tapo svarbiu prekybos mazgu. Prekiautojams Virbalis buvo vienas iš sustojimo punktų, čia stovėjo gana dideli sandėliai.

Iki 1831 m. Virbalyje gyvenę žydai pavardžių neturėjo. Buvo vadinami vardais ir pravardėmis. Tik po sukilimo caro valdžia įvedė privalomą gyventojų registraciją. Žydams buvo leista patiems pasirinkti pavardes. Todėl miestelyje atsirado Veržbalovskiai, Vladislavskiai, Vistanskiai, Marijampolskiai ir kiti.

Beveik visi žydai buvo prekybininkai. Mieste buvo ir visai mažų krautuvyčių, ir šiek tiek didesnių parduotuvių. Iki pirmojo pasaulinio karo iš Virbalyje buvusių 3 300 gyventojų 1 200 buvo žydai. Nuo devyniolikto amžiaus žydai pradėjo supirkinėti mieste žemes. Patys jie nei savo ūkiuose, nei laukuose nedirbdavo – samdė darbininkus.

Tačiau buvo ir žydų biednuomenė. Dauguma jų vertėsi ubagaudami ir apkeliaudavo ko ne visus Suvalkijos miestelius ir kaimus. Iki pirmojo pasaulinio karo Virbalyje buvo žydai „dročininkai“, kurie iš kareivių nupirktais senais kuinais vežiodavo keleivius iš Virbalio į Kybartus ir atgal. Toks malonumas kainuodavo 3,5 kapeikos.

Žydai švęsdavo šeštadienius, todėl tada visi jų kromeliai būdavo uždaryti. Tarp miesto žydų buvo rabinas – labai gerbiamas, barzdotas rimtos povyzos vyras. Jis spręsdavo visus nesutarimus ir ginčus. Mirus turtingam žydui, rabinas tą turtą padalindavo. Dažnai pusė turto atitekdavo Virbalio žydų bendruomenei.

Tarp lietuvių ir žydų pasitaikydavo visko. Kartais fanatiškesni lietuvių vyrai žydelius apstumdydavo ir pajuokdavo. Bet apie rimtesnius dalykus niekada neteko girdėti. Naktimis žydai užštanguodavo langus ir duris. Tokį paprotį jie atsivežė iš Vokietijos, kurioje jiems ruošiami pogromai sako būdavo dažni.

Mes vaikai kartais su bernais mėgdavom žydukus paerzinti. Tai varną į maldos namus įleisdavome, tai duris kuolu užremdavome. Atsimenu, kartą gavau nuo tėvo pylos, kad perbraukiau žydukui per zūbus lašiniais. O šiaip kažkokios neapykantos lietuviai žydams neturėjo, ir žydo žodžiu labiau pasitikėjo nei kai kurių katalikų.

Griežčiausiai buvo smerkiamos vedybos tarp žydų ir kito tikėjimo žmonių. XX a. pradžioje buvau liudininku, kai Vilkaviškyje minia žydų su didžiausiais riksmais buvo apgulusi katalikų bažnyčią. Vilkaviškio bažnyčioje buvo krikštijama jauna žydaitė, po to iškart buvo sutuokta su lietuviu. Tik tada susirinkę žydai nutilo ir grįždami lyg iš kapų eidami tylėjo. Tyliai išsiskirstė po savo namus.

Suvalkijoje buvo keletas žydų inteligentų, sulietuvėjusių, kurie lietuvių kalbą laikė savo gimta kalba. Toks buvo Vilkaviškio gydytojas Račkauskas, kuris sulietuvino ir savo pavardę. Apskritai tuo metu nemaža dalis žydų jaunimo palaipsniui linko lietuviškėti. Tam labiausiai priešinosi ortodoksai talmudistai ir nemažiau fanatiški katalikai.

Didžiausia šeimos nelaimė žydų tarpe buvo nesusilaukti palikuonių. Žydas turėjo teisę žmoną pamesti ir vesti kitą. Tačiau mūsų kaimynas žydas Chackelis labai mylėjo savo putlią, ramią žmoną. Jos nepaliko ir jie kartu, stovėdami greta vienas kito, 1941 m. liepos pradžioje buvo nužudyti kartu su kitais dviem tūkstančiais Virbalio žydų. Jų tarpe buvo nemažai mano draugų.“

 

Tomas Sušinskas

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE