Į „Žaliosios Odisėjos“ finalą Kėdainių šviesiosios gimnazijos mokinių komanda atvyko ne tik gerai pasiruošusi, bet ir… tikinti pergale.
„Mes manifestavome. Sėdėjome prie stalo ir nusprendėme, jog nugalėsime ir skrisime į Portugaliją“, – su šypsena prisimena dalyviai.. Tačiau jų išskirtinumas neapsiriboja tikėjimu pergale. Juos išskyrė požiūris – į mokymąsi, į atsakomybę, į vienas kitą. Nors kelionė tapo savotiška „vyšnia ant torto“, kur kas svarbiau buvo tai, kas įvyko tarp eilučių: komandinė patirtis, santykis su stresu ir pasikeitęs požiūris į aplinkosaugą.
Motyvacija, kuri peraugo į prasmę
Dalyvauti konkurse dešimtokus paskatino geografijos mokytoja ir neformaliojo ugdymo organizatorė Danguolė Chochlovienė. Ji pasakoja apie aplinkosauginio raštingumo olimpiadą sužinojusi socialiniuose tinkluose ir nusprendusi pasiūlyti mokiniams išbandyti jėgas. Susidomėjimas buvo didelis, todėl komandą atrinkti nebuvo lengva. Vis dėlto išrinktieji – Auksė, Enrika, Emilija, Elada, Aleksas ir Julius – ne kaip į dar vieną mokyklinę veiklą, o kaip į rimtą iššūkį.
Iš pradžių motyvacija buvo gana paprasta – kelionė, nuotykis, galimybė laimėti. Tačiau ruošiantis paaiškėjo, kad konkursas reikalauja kur kas daugiau nei paviršinių žinių. Dalyviai pradėjo gilintis į temas, skaityti, diskutuoti, analizuoti savo kasdienius įpročius. „Jeigu nebūtume dalyvavę konkurse, dalies šios informacijos mokykloje tikrai nebūtume gavę“, – sako jie. Konkursas suteikė galimybę pamatyti platesnį vaizdą – nuo atliekų rūšiavimo iki realios žalos aplinkai.
Komanda – kaip vienas organizmas
Dalyviai ne kartą pabrėžė, kad būtent komandinis darbas tapo svarbiausiu sėkmės varikliu. Nors ne visi iš anksto jautėsi patogiai dirbdami grupėje, bendras procesas ne tik padėjo geriau atlikti užduotis, bet ir suartino komandos narius. „Šiaip nemėgstu dirbti grupėse, bet čia viskas vyko labai natūraliai. Buvo toks jausmas, kad visi dirbame „iš širdies““, – pasakojo dalyvė Enrika.
Komandos kapitonas Julius neslepia, jog didžiausias iššūkis buvo susiburti visiems kartu. „Visi turėjome daug veiklų. Susitikdavome per langus ir pertraukas“, – prisimena jis. Vis dėlto, galimybė dalyvauti komandoje, o ne individualiai suteikė motyvacijos ir pavertė procesą daug smagesniu. „Komandoje drąsiau. Galima pasitarti, pasidalinti žiniomis. Vienas daugiau žino apie vieną temą, kitas – apie kitą. Tai bendras darbas, bendra patirtis“, – pasakoja mokiniai.
Nors kiekvienas žinias gilino individualiai, rasta informacija nuolat buvo dalijamasi., o temomis nesiskirstoma. Net ir finale, kai sprendimą turėjo priimti vienas žmogus, už jo stovėjo visa komanda. Komandos stiprybė buvo ne individualus pranašumas, o pasitikėjimas vienas kitu ir gebėjimas veikti kaip vienas organizmas
Emocinė branda – prijaukintas stresas
Pasak dalyvių pirmi etapai ėjosi lengvai, tačiau kylant aukščiau, augo ir įtampa. „Iš pradžių galvojome: pasiseks – gerai, nepasiseks – irgi nieko tokio. Bet kuo toliau, tuo viskas darėsi rimčiau. Kuo arčiau finalo, tuo didesnė atsakomybė, daugiau jaudulio – jau ne tik už save, bet ir už mokyklą“, – vis stiprėjančiu atsakomybės jausmu dalinasi dalyviai.
Vis dėlto didžiausias iššūkis buvo ne užduočių sudėtingumas, o būtinybė greitai ir savarankiškai priimti sprendimus, stovint prieš auditoriją. Visi sutiko, jog perteklinis stresas tik paralyžiuoja, o ramus susitelkimas leidžia geriau panaudoti turimas žinias. „Anksčiau visada labai jaudindavausi – prieš renginius, konkursus, olimpiadas. O čia pirmą kartą pagalvojau: gal galima tiesiog pabandyti be streso. Ir pastebėjau, kad kai nestresuoji, sekasi daug geriau“, – džiaugiasi Julius. Ši strategija jam padėjo ir finalinėje užduotyje, kuomet į sceną turėjo eit vienas. „Atsistojau, giliai įkvėpiau. Iš pradžių buvo šiek tiek baisu…Bet tiesiog pasitryniau rankas ir pasakiau sau: „aš dabar laimėsiu, ir viskas““.
Būtent čia išryškėjo dar viena laimėjimą lėmusį komandos savybė – jie išmoko ne kovoti su stresu, o jį prisijaukinti. Galiausiai būtent gebėjimas nepasiduoti stresui, išlaikyti humorą ir palaikyti vieni kitus tapo sėkmės raktu.
Pritaikė žinias kasdienybėje
Dalyvavimas konkurse daugeliui tapo ne tik akademine, bet ir asmenine patirtimi. Aplinkosauga iš abstrakčios temos virto atsakomybės klausimu. Nors mokykloje aplinkosauginis sąmoningumas skatinamas per projektines veiklas, tokias kaip informaciniai plakatai apie rūšiavimą, depozito surinkimo dėžės, konkurso nugalėtojai pripažįsta, jog apie aplinkosaugą kalbama per mažai. Žinios fragmentiškos, paviršutiniškos, be gilesnio konteksto ir sąryšio su kasdienybe.
Būtent čia ir atsiskleidė šios komandos išskirtinumas – jie neapsiribojo tuo, kas pateikiama, bet patys siekė suprasti, kaip viskas susiję su jų pačių pasirinkimais. Dalyvė Auksė teigė, jog po konkurso kilo noras dalintis sužinota informacija: „Kai turi žinių, natūraliai norisi jomis dalintis. Norisi pasakyti kitiems, kai matai, kad kažkas daroma neteisingai. Man buvo smagu net tėvams pasakyti – va, aš žinau kaip teisingai rūšiuoti“. Žinios jiems netapo tik informacija – jos tapo atsakomybe.
Ruošdamiesi konkursui moksleiviai išgyveno aiškų vertybinį lūžį: suprato, kad pokytis neprasideda nuo didelių sprendimų – jis prasideda nuo mažų, kasdienių pasirinkimų. Jie pasakoja, kaip pastebi, jog daugelis bendraamžių nejaučia atsakomybės dėl savo veiksmų, nes nemato tiesioginių pasekmių. „Nebegalima nekreipt dėmesio turint tokias žinias. Tiesiog pradedi rimčiau į viską žiūrėti“, – sako vienas iš dalyvių. Kai kurie yra įsitikinę, jog aiškesnis klimato kaitos pasekmių komunikavimas mokyklose galėtų efektyviau paveikti jaunus žmones.
Maži veiksmai, didelė įtaka
„Vienas žmogus pasaulio nepakeis, bet jei daug žmonių pradėtų keistis po truputį – rezultatas būtų visai kitoks“, – pabrėžia mokiniai, lygindami tai su konkurso patirtimi, kur laimėjimas tapo įmanomas tik dirbant komandiškai. Todėl dalyviai įsitikinę, kad aplinkosaugos temos turėtų būti labiau integruotos į įvairius mokomuosius dalykus ir gyvenimo įgūdžių ugdymą, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Nors kelionė jiems tapo simboliniu finišu, tačiau tikrasis pokytis įvyko gerokai anksčiau – jų požiūryje, bendrystėje ir suvokime, kad net jauni žmonės gali pradėti pokytį, kuris tęsiasi ilgiau nei vienas konkursas.
