Prie pat pagrindinio plento vedančio į amžinas prūsų žemes stovi nedidelis jaukus miestelis. Važiuojant link Virbalio, dešinėje kelio pusėje atsiveria ramiai tyvuliuojančio ežero peizažas. Čia kelis kilometrus nutolęs nuo Vilkaviškio stūkso Alvito bažnytkaimis.
Miestelio ežeras slepia nemenką paslaptį. Paslaptį apipintą mitais ir legendomis. Istorijomis apie ežero dugne gulintį bažnyčios varpą senieji alvitiečiai dalinosi iš kartos į kartą.
Anot gražiai sueiliuoto padavimo, „Visai neseniai, gal tik šimtas metų praėjo, Alvito miestelio padangėj naujiena linksma nuaidėjo. Magnatas, Paežerių dvaro tėvelis Gauronskis paskelbęs: bažnyčia ant ežero kranto tuoj rasis. Jis pinigus duosiąs, o žmonės jėgų lai negailėsią, ir kas kuo galės, lai prie darbo sunkaus prisidėsią.
O tuomet visam čia Paprūsės žaliuojančiam plote nebuvo vietelės, kur Dievui nueit padėkot. Kaip tarė-padarė, vos metai praėjo – ant ežero kranto graži jau bažnyčia stovėjo. Sekmadienio rytą jau būdavo ūžia vargonai, važiuoja ir joja bažnyčion paprasti žmonės ir ponai. O garsą šventovės, kad toli visi žmonės girdėtų, kad vardą Gauronskio visi, kas tik gyvas minėtų.
Tad nupirko Gauronskis iš prūsų miestelio Gumbinės didžiausią varpą. Žiema tada buvo, dirvonai spindėjo pabalę. O ežeras ir upaitė miegojo užšalę. Mužikų vežimai visi jau seniai po stogu stovėjo, kur tik beklausei, skambalai po laukus tik dindėjo – visi rogėm važinėjo.
Didžturtis Gauronskis nupirko aštuonetą jaučių. Pašėręs grūdais juos dar pora savaičių juos taip įpenėjo, kad buvo tikrai lyg sutinę, – tada išvažiavo su jais varpo į Gumbinę.
Jaučiai vis klupo, sunkus buvo varpas net ąžuolo rogės braškėjo. Šiaip taip prie Alvito jie ežero kranto prislinko. Kadangi jo ledas gan tvirtas jau buvo, nelinko, sumanė Gauronskis, kad būt patogiausia per ežerą varpą nuvežti.
Ir kai tik ant ežero jie su varpu užvažiavo, išsišiepė ledas ir po juo kažinkas sudejavo. Per keletą sieksnių ledas ties varpu prasivėrė, o varpas su rogėm į ežero dugną nunėrė. Dar laimė – Gauronskis pabėgti paspėjęs, kitaip būt ir jis su varpu į gelmes nugarmėjęs.
Alvito klebonas, Gauronskis ir daugelis ponų ne kartą svajojo: Dieve, kaip būtų malonu, jei varpas Alvito bažnyčios aukštojoj varpinėje kabotų. Po mėnesio klebonas prigulęs pamigti, sapnavo tą varpą, kuris meldė, kad jį nepaliktų rūdyti.
Jis pats ant kranto išeisiąs, jei kas su procesija ežerą šventint ateisiąs. Bet perspėjo varpas, kad reikės iš bažnyčios išnešti, kas tik joj yra ir ant ežero kranto nunešti. Ir ten iškilmingai kaip grafui mišias atlaikyti. Tada varpas išeis pats, ir visi galės jį pamatyti.
Ir kai tik saulutė skaisčiausia danguje prašvito, suprašė klebonas gyventojus viso Alvito. Liepė išnešti visus daiktus, kurie tik bažnyčioje randas ant ežero kranto. Pasklido po Alvito kaimus tuoj gandas, kad varpas išeisiąs. Daugybė žmonių susirinko išvyst tą stebuklą.
Atėjo klebonas. Bažnyčios tarnai pasipuošę, kiekviens su kabliu, it kovon pasiruošę. Su jais vargamistra in spiritum tuo užtraukę, pradėjo mišias tam paskirtąjį laiką sulaukę. Bet tarnas bažnyčios šiūn tūpsi, ten tūpsi ir kanda iš baimės pirštus sau. Nes niekur neranda žibinto užžiebti grabnyčioms. Nelaimė baisi atsitiko, atsiminė jis, kad žibintą bažnyčioj paliko.
Ir išplaukė varpas. Virš ežero galvą kratydams, aplink apsidairė, bet žibinto niekur nematydams, atgal vėl į ežero juodas gelmes paniro. Oi kiek buvo riksmo, kiek ašarų boboms išbiro.
Užmiršo žibintą, užmiršo. Visur kur klausei, visi šaukė: užmiršo. Gauronskis iš pykčio net antakius raukė. Ir liepė pakart tą, kuris šią nelaimę padarė. Ir tarną pagavę į šaltąjį rūsį uždarė.
Taip dingo tas varpas. Dabar ežere per Velykas, kai žmonėms išaušta linksmos šventės rytas. Kai garsas varpų iš bažnyčios į ežerą plaukia, nuskendęs varpas tyliai iš ežero šaukia: skendau aš brolau, taip vos girdimai sudejuoja, kaip liūtas per miegą, kada apie auką sapnuoja. Ir nuo to laiko kai ežeran varpas nunėrė, žmonių jo gelmėse ne vienas prigėrė.“
Pasak B. Kviklio praeityje Alvito ežeras buvo garsus savo karpiais. Kurie buvo veisiami ežere buvusiame šulinyje. Manoma, kad karpiai užaugdavo milžiniški. Kai kurie netilpdavo net į geldą. Po praėjusio antrojo pasaulinio karo Alvito ežeras nebebuvo jau toks žuvingas.
Nors ežeras nėra labai didelis, tačiau vietomis gylis siekia iki trijų metrų ar dar daugiau. Senieji alvitiečiai tikėjo, kad jų ežerėlis turi požeminį kanalą, kuris jungiasi su Paežerių vandens telkiniu.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. lapkričio 9 d.
