Nors Europos Sąjunga (ES) siekia aktyviai įgyvendinti „Žaliojo kurso“ tikslus, keliaujantys po šalis nares neretai pastebi, jog atliekų rūšiavimo ir surinkimo tvarka skiriasi bene kiekvienoje valstybėje. Tai lemia skirtingas gyventojų skaičius, tankis, kultūriniai aspektai. „Tikslas, rodos, vienas ir tas pats – surinkti ir perdirbti kuo daugiau pakuočių atliekų. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ES susiduriame su nemažai iššūkių, kurie apsunkina visą procesą – nuo skirtingų atliekų surinkimo sistemų, iki per daug vietos interpretacijoms,“ – sako Almontas Kybartas, Lietuvos pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovas.
Anot jo, žvelgiant iš gamintojo pusės, viskas atrodo teisinga ir paprasta. Mat ES nustato bendrus tikslus atliekų tvarkymo srityje, tokius kaip atliekų mažinimas, perdirbimo didinimas ir žiedinės ekonomikos skatinimas. Dar 2008 m. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente visoje ES buvo įtvirtinta išplėstinės gamintojo atsakomybės sąvoka (angl. Extended Producers Responsibility) – gamintojo atsakomybės principas. Šis principas taikomas pakuočių atliekoms.
„Jis nurodo, jog įmonė, išleidusi pakuotes į šalies rinką , yra atsakinga už visą pakuotės gyvavimo ciklą, įskaitant ir jos sutvarkymą tapus atlieka. Verslams tai daryti savarankiškai – gana sudėtinga. Todėl jos jungiasi į pakuočių atliekų tvarkymo organizacijas, kurios įmonėms padeda sutvarkyti į šalies vidaus rinką išleistas pakuotes“, – aiškina A. Kybartas.
Didžiausios problemos – iš vartotojų pusės
Tačiau, pasak jo, daugiausiai problemų kyla iš vartotojo pusės, kuomet jie nėra susipažinę su skirtingomis rūšiavimo sistemomis. Pavyzdžiui, keliaujant:
„Kadangi kol kas neturime vieningos ir vienodai veikiančios išrūšiuotų atliekų surinkimo sistemos visoje ES, keliaudami neretai pasimetame. Pavyzdžiui, vakarop vaikštinėdami po Briuselį ar Boloniją, galime pastebėti tiesiog gatvėse besikaupiančius skirtingų spalvų šiukšlių maišus. O kitose Europos miestuose – ir kitokių spalvų (rudų, pilkų, oranžinių, violetinių), nei mums įprasta matyti, rūšiavimo konteinerius, rakinamus šiukšliadėžių dangčius ar specialias atliekų surinkimo vietas. Tačiau vertėtų žinoti, kad pagrindinis principas, kokios atliekos rūšiuojamos – visur toks pats“.
Šie skirtingi sprendimai kiekviename regione atsiranda ieškant efektyviausio atliekų rūšiavimo sprendimo, tačiau visoje ES galiojantis gamintojų atsakomybės principas lemia tai, kad pagrindinis tikslas – būtent pakuočių atliekų iš gyventojų surinkimas ir jų tinkamo sutvarkymo užtikrinimas.
„Nėra svarbu, ar atliekos išmetamos specialiuose maišuose, ar surenkamos konteineriais ir kokie tie konteineriai. Derėtų pasidomėti, kokios atliekos yra rūšiuojamos. Įprastai matysime bendrą principą – atskiro surinkimo konteineriai skirti būtent pakuočių atliekoms ir šioje srityje skirtumai tarp šalių – minimalūs, galbūt išsiskiria Lietuva, kur vis dar nėra aiški rūšiuojamojo surinkimo vizija“, – sako „Žaliojo taško“ vadovas.
Interpretacijoms vietos Lietuvoje – per daug
A. Kybartas įsitikinęs, kad LR atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinta nuostata, kad turi būti rūšiuojamos antrinės žaliavos, mažų mažiausiai keista. „Visų pirma, gyventojai neturi būti atliekų ekspertai – jie neprivalo žinoti ir atskirti, kurios atliekos yra antrinės žaliavos. Antra, apskritai klaidinga namuose susidarančias atliekas vadinti antrinėmis žaliavomis, nes tai – jau perdirbimo procese gaunamas produktas, bet ne išmetamas daiktas“, – teigia jis.
Kita problema – komunikacija. Mat savivaldybėse skiriasi gyventojams skirti nurodymai, ką galima mesti į skirtingus konteinerius.
„Šie skirtumai yra neracionalūs. Pavyzdžiui, kai kur teigiama, kad į plastiko konteinerį gali būti metami žaislai, indai ar namų apyvokos reikmenys. Tačiau tiesa ta, jog šioms atliekoms negalioja gamintojo atsakomybės principas ir jų sutvarkymo kaštai turi nugulti ant teršėjo pečių. Šiuo metu, tokios atliekos, atsidūrusios rūšiavimo konteineriuose, traktuojamos kaip priemaišos, šiukšlės, jos nėra perdirbamos ir tiesiog apsunkina rūšiuotojų darbą ir išdidina pakuočių atliekų tvarkymui skiriamą biudžetą“, – teigia jis.
Anot jo, vieningai reglamentuotos ir visuomenei komunikuojamos atliekų rūšiavimo taisyklės, kurių iki šiol Lietuvoje pasigendama, padėtų rūšiuoti atliekas teisingai, o kartu užtikrintų Lietuvai keliamų pakuočių atliekų perdirbimo tikslų įgyvendinimą.
