Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos trečiojo aukšto koridoriaus sienas jau kuris laikas puošia įspūdinga paroda. Apsilankiusiuosius Savivaldybėje bent trumpam stabtelėti ir atrasti įdomių dalykų kviečia Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vyr. fondų saugotojos Elenos Rupeikienės bei fotografo Kęstučio Inkratos paruošta ir Vilkaviškio miesto istoriją pristatanti fotografijų paroda.
Stenduose su nuotraukomis ir trumpais aprašymais pristatoma Vilkaviškio miesto senoji architektūra, žymūs pastatai, buvusios gatvės ir gatvelės, miesto erdvės, o šalia parodoma, kaip visa tai atrodo dabartiniame Vilkaviškyje.
„Anksčiau ruošėme parodą apie žydų kultūros pėdsakus ir pastebėjome žmonių susidomėjimą pačio Vilkaviškio miesto istorija. Tuomet aš parengiau išlikusių senųjų pastatų sąrašus, trumpas istorijas, vėliau su fotografu K. Inkrata daugelį pastatų nufotografavome. Kilo mintis susirasti senas Vilkaviškio architektūros nuotraukas ir parodyti, kaip tie pastatai atrodė senovėje,“ – kaip atsirado ši paroda pasakojo E. Rupeikienė.
Parodos autorė džiaugėsi, kad išanalizavus įvairius šaltinius ir Vilkaviškio krašto muziejaus fondus, knygas bei internete prieinamą informaciją, pavyko surasti senojo Vilkaviškio nuotraukų.
Savivaldybės lankytojai ir svečiai iš kitų miestų negaili gerų atsiliepimų parodos iniciatoriams ir dažnai prasitaria, jog pasidairę po nuotraukas jie sužino anksčiau niekur negirdėtų įdomių faktų, pamato, kaip anksčiau atrodė senasis rajono centras.
E. Rupeikienei smagu, kad žmonės pastebi jų pastangas ir įdėtą darbą.
Vesdama ekskursijas Vilkaviškio mieste ir edukacijas mokiniams, jau anksčiau ji pastebėjo, kad visiems įdomu stebėti senąją miesto architektūrą, sužinoti istoriją. Vieną iš tokių edukacijų yra nufilmavusi bei jau ne kartą parodžiusi ir Marijampolės televizija. Ši fotografijų paroda taip pat buvo demonstruojama Vilkaviškio miesto šventės metu.
Pristatydama fotografijų parodą, E. Rupeikienė pasidalijo keliais įdomiais istoriniais faktais apie Vilkaviškio miestą.
Vilkaviškis atsirado apgyvendinant Sūduvą, kaip medžiotojų gyvenvietė. 1620 m. pastačius bažnyčią tapo bažnytkaimiu. Kadangi miestelis buvo Lietuvos pakraštyje, atsikėlė daug kitataučių, daugiausia žydų. 1623 m. buvo pastatyta sinagoga, kuri remontuojama ir atnaujinama išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Vis dėlto, 1944 m. birželio 21 d. vokiečiai subombordavo miesto centrą ir minėta medinė sinagoga sudegė.
LDK laikais svarbiausios Vilkaviškio miesto gatvės buvo Grodzienska, Warszawska, Skolna (Žydų), Kiszeniszka (Kisiniškių), Wysoka, Kowienska (Kauno), Gudelska (Gudelių), Zamkowa (Dvaro). Tuomet mieste buvo apie 150 namų, gyveno virš 2000 gyventojų.
1851 m. jau buvo 50 mūrinių ir 308 mediniai namai, gyveno 5505 gyventojai, iš jų 4315 žydai. Gatvės buvo negrįstos, dulkėtos, rudenį ir pavasarį sunkiai išklampojamos. XVIII a. miesto aikštė buvo išgrįsta tašytais akmenimis, tačiau Vilkaviškis ir toliau liko prastai prižiūrimu pasienio miesteliu.
XIX a. pradėtos grįsti centrinės gatvės, atsirado daugiau mūrinių namų, o nutiesus geležinkelį – sandėlių, įmonių, amatininkų dirbtuvių, parduotuvių, restoranų ir užeigos namų.
Pats seniausias išlikęs pastatas – Vilkaviškio dvaras, statytas 1744 m. Tai buvusi vyskupijos kurija, o dabar gyvenamas namas.
XIX a. pastatytų pastatų išliko daugiau: kareivinių bendrabutis, Taboriškių aliejinyčia (dabar UAB „Vilkasta“ administracija), pasieniečių mokykla ir bendrabutis, statytas 1882 m. (čia įsikūrusi Vilkaviškio viešoji biblioteka), Nikolajaus II cerkvė, statyta 1894-1903 m., dabar Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia.
XX a. pradžioje statyti: žydų amatų mokykla (Savivaldybės pastatas), spirito pilstytuvė, statyta 1910 m., (dabar čia įsikūręs prekybos centras „Norfa“) ir kiti pastatai prie policijos, 1915 m. statyta elektros stotis (G. Plečkaičio IĮ), miesto ligoninė (namas Pietario g.), žydų ligoninė ir senelių namai (Vilkaviškio PSPC odontologiniai kabinetai), 1919 m. įkurtas kooperatyvas „Žiedas“ (prie šviesoforo centre 2 namai kampo link Kybartų).
Tarpukarį mena išlikusi skerdykla ir jos rūsiai (prie Vilkaviškio ligoninės), buvęs papirosų fabrikas (dabartinė spaustuvė), bankas (Policijos komisariatas), pradinės mokyklos, kunigų seminarija (Siuvimo fabrikas), Pustapedskio knygynas (ir dabar knygynas), Gelgoto medžiagų parduotuvė.
Gatvių išsidėstymą ir namus daugiausia projektavo inžinierius J. Mazelis. 1924 m. Savivaldybės tarybos sprendimu buvo pakeisti gatvių pavadinimai, o 1930 m. įvesta namų numeracija. Taigi, miestas labai pasikeitė.
„1812 m. Napoleono matytas prastas Lietuvos ir carinės Rusijos pakraščio miestelis tapo laisvu miestu, apskrities centru. Antrojo pasaulinio karo metu Vilkaviškis buvo labai nuniokotas, tačiau centre daugelis namų atstatyti ant senųjų pamatų, tokie, kokie buvo. O dabar senieji namai traukia akį savo architektūra, skatina fantaziją ir norą sužinoti jų ir gyventojų istoriją,“ – įdomų pasakojimą baigė E. Rupeikienė.
