Aušinimo skysčio funkcija yra palaikyti tinkamą variklio temperatūrą, todėl būtina tikrinti jo lygį kaskart nuvažiavus 1000–2000 km. Kaip parinkti automobiliui tinkamą aušinimo skystį ir kaip taisyklingai jo papildyti?
Aušinimo skystis – vienas svarbiausių automobilio darbinių skysčių. Jis pasižymi tam tikromis cheminėmis savybėmis ir cirkuliuoja aušinimo sistemoje. Aušinimo skysčio ir visos aušinimo sistemos užduotis – palaikyti optimalią variklio temperatūrą ir pašalinti perteklinį šilumos kiekį, kuris susidaro veikiant varikliui.
Automobilių remonto paslaugų paieškos platformos Motointegrator.com atstovas Mindaugas Šerėjus atkreipia dėmesį, kad uždegimo procesas variklyje efektyviausias, kai temperatūrų diapazonas yra griežtai apibrėžtas.
„Esant per žemai temperatūrai, degalai kondensuojasi, o kai ji per aukšta, gali sukelti smūginį degimą – detonaciją arba per ankstyvą uždegimą (dyzeliniuose varikliuose). Temperatūra taip pat turi įtakos variklio elementų matmenims – jie yra suprojektuoti veikti darbinės temperatūros diapazonu. Temperatūros veikiamos dalys plečiasi arba traukiasi“, – aiškina M. Šerėjus.
Pasak jo, optimalioms variklio darbo sąlygoms užtikrinti senesniuose automobiliuose darbinė aušinimo skysčio temperatūra turi būti nuo 85 iki 95 °C, o naujausiose konstrukcijose – net 115 °C.
Kokios rūšies aušinimo skystį pasirinkti?
Rinkoje siūlomi trijų rūšių aušinimo skysčiai: paruošti naudoti skysčiai, koncentratas ir distiliuotas arba demineralizuotas vanduo, naudojamas tik avarinėse situacijose.
„Kai kurie automobilių ir skysčių gamintojai rekomenduoja naudoti aušinimo sistemose apibrėžtų rūšių koncentratus. Koncentratas turi būti skiedžiamas demineralizuotu vandeniu numatytomis proporcijomis, dažniausiai 1:1. Jei produktas jau paruoštas naudoti, tereikia jo įpilti į radiatorių arba išsiplėtimo bakelį be skiedimo“, – teigia M. Šerėjus.
Pirkdami aušinimo skystį automobiliams, pagamintiems prieš mažiau nei 20 metų, pirmiausia turite atkreipti dėmesį į leidžiamą darbinę temperatūrą. Šiuolaikiniams varikliams reikia skysčių su aukštesne virimo riba, o senesnėms konstrukcijoms tai ne tiek svarbu.
„Kitas svarbus parametras yra aušinimo skysčio užšalimo temperatūra. Mūsų klimato sąlygoms verta rinktis produktus, kurių užšalimo temperatūra yra ne mažesnė nei –20 °C. Šiuo metu geriausia išeitis yra universalūs skysčiai, kuriuos galima naudoti ištisus metus“, – sako M. Šerėjus.
Jo teigimu, jei būtina papildyti aušinimo skysčio lygį, reikia naudoti tokį pat skystį, kuris jau yra sistemoje. Jei tokios galimybės nėra, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad abiejų skysčių sudėtyje būtų to paties tipo glikolio (naudojami etileno ir propileno glikoliai, pastarasis yra žalias) ir jie būtų pritaikyti panašioms sistemoms bei darbinėms temperatūroms.
Aušinimo skysčio koncentratą dažniausiai sudaro glikolis ir priedai, vandens kiekis jame yra minimalus. Aušinimo skysčių sudėtis skiriasi priklausomai nuo klimato zonos, kurioje jie bus naudojami. Europoje naudojami paruošti aušinimo skysčiai, kurie dažniausiai susideda iš 50 proc. demineralizuoto vandens, 49 proc. etilenglikolio arba propilenglikolio ir mažiau nei 1 proc. priedų.
