Devyniolikto amžiaus antroje pusėje sūduvių protėviams pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo išmoktas amatas. Kiekvienas kaimas turėjo auksinių rankų meistrą. Dažniausiai visi buitį palengvinantys daiktai buvo pagaminami tų pačių kaimo žmonių rankomis.
Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo nusižiūrėję į vyresniuosius. Dailidės savo darbą pažindavo dar būdami paaugliais, iš savo tėvo ar vyresniųjų brolių. Norintieji tapti siuvėjais, mokėsi pas siuvėją, kuris paprastai turėdavo keletą mokinių.
Už amato išmokymą būsimi specialistai turėjo atsilyginti meistrui pinigais. Tokiu būdu buvo mokamasi batsiuvio ar mūrininko amato. Mokymosi laikotarpiu mokinys gyveno dažniausiai pas meistrą-mokytoją namuose.
Pačią didžiausią amatininkų Lietuvos kaimuose ir miesteliuose grupę sudarė medžio apdirbimo meistrai. Apskritai lietuvių tautos kultūrą galima laikyti medžio kultūra. Šiai amatininkų grupei priklausė dailidės, staliai, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, skiečiai.
Nė vienas ūkininko ūkis neapsiėjo be kalvio. Į jį per metus žmonės kreipdavosi kelis kartus. Nemažai buvo ir siuvėjų. Molio apdirbimo specialistai buvo vadinami puodžiais ir mūrininkais.
Dailidės terminu buvo suprantamas trobesių statytojas ir baldų dirbėjas. Lietuvos kaime buvo dvi dailidžių rūšys: vieni tik suręsdavo namo sienas, iškeldavo gegnes, o kiti įrengdavo vidų.
Statybinė medžiaga stuboms buvo paruošiama iš anksto. Lentoms supjauti buvo kviečiami vadinamieji dročiai. Jie dažniausiai kaimuose buvo bežemiai ar mažažemiai. Savo darbą atlikdavo pavasarį, kada dienos tapdavo ilgesnės.
Gerų statybos meistrų visame valsčiuje buvo tik vienas kitas, todėl darbo jie visada turėjo pakankamai. Prie statybos dažniausiai talkindavo kaimynai.
Iškėlus gegnes, buvo kviečiamas namų įrengimo meistras grindims, luboms sudėti, durims langams įstatyti. Šiaudinį ar skiedrinį stogą klojo ar stiegė stogdengys. Jam talkininkavo vienas iš šeimos vyrų.
Staliai tai baldų meistrai, kurie dirbo savo namuose arba keliaudami per žmones. Paprastai juos kviesdavosi dukroms kraičių daryti: skrynių, spintų, lovų, kėdžių. Atvykęs stalius lentas jau rasdavo išpjautas ir išdžiovintas. Būtiniausias staliaus įrankis buvo varstotas, kurį kiekvienas pasigamindavo pats, paveldėdavo iš tėvo arba pirkdavo.
Kubilių meistrų buvo kai kada net po kelis viename kaime. Pagrindinis jų darbas – smulkių namų apyvokos daiktų meistravimas. Rezultatas – sviesto muštuvės, kibirai, bačkutės, skobtiniai šaukštai, samčiai, geldos. Viskas buvo gaminama iš medžio.
Susisiekimo priemones gamino meistrai vadinami račiais ar Stelmokais. Pirmieji račiai kūrėsi prie dvarų. Laikui bėgant susidarė ištisi račių kaimai. Pirmoje Lietuvos Respublikoje ūkininkai patys pasidarydavo savo ūkiui reikalingas transporto priemones. Dažniausiai roges. O pačius ratus vežimams užsisakydavo pas račių. Tokius ratus vėliau veždavo pas kalvį apkaustyti. Gerai pagaminti ratai laikydavo iki dvidešimt metų.
Klumpdirbių gamintas apavas buvo laikomas atvežtinis naujadaras iš prancūzų. Manoma, kad klumpes lietuviai perėmė iš prancūzų ir šveicarų kolonistų, kurie buvo atkelti po didžiojo 1710 m. maro.
Žemaitijoje klumpės pasirodė devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje. Užnemunėje tokį apavą vadino žąselėmis arba dipkomis. Klumpės buvo populiarios ir Rytų Prūsijoje. Klumpėms pagaminti dažniausiai buvo naudojamas beržo, epušės, juodalksnio, liepos, gluosnio medis.
Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje ūkininkai rinkdavosi pirktinę avalynę. Tiesa su pirktine avėdavo tik išeigai. Kasdieniškam vartojimui apsiaudavo medpadžius, – apavą mediniais padais, tačiau odiniu viršumi. Tačiau Užnemunėje tokius batus vis tiek vadino klumpėmis.
Medpadžių padas buvo nutašomas iš alksnio ar drebulės kaladės. Užkulniai buvo išlenkiami iš to pačio medžio skiedros ir aptraukiami plona oda. Bet buvo medpadžių ir be užkulnių. Zanavykuose toks apavas buvo vadinamas – šliurės.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. spalio 29 d.
