Į Ameriką pasitraukę išeiviai iš Sūduvos regiono 1979 m. Čikagoje išleido knygą „Zanavykija“. Kamuojami okupuotos tėvynės ilgesio į leidinį sudėjo savo prisiminimus apie kraštą, kuriame gyveno.
Pasak senosios publikacijos, „1864 metais Varšuvoje leistame savaitraštyje buvo išspausdinti lenkų keliautojo įspūdžiai iš kelionės Nemunu. Turistas, plaukdamas laiveliu „Žuvėdra“ domėjosi panemunės istorija ir legendomis, žmonių pasakojimais, buitimi, apylinkių grožiu.
Kelionė metu Zapyškyje lenkas Vladislovas susipažįsta su žmogumi, žinančiu daug padavimų ir legendų. Jis turistui pasakojo, kad pagonybės laikais čia buvo lietuvių šventovė. Povilas Sapiega ant pagonių šventyklos pamatų čia sumūrijo gotikos stiliaus raudonų plytų bažnytėlę. Bažnytėlė palikta Nemuno upės valiai. Išsilieję vandenys užliedavo šventovės vidų, plaudavo suolus ir altorių. Lenkų keliautojas matė Zapyškio bažnytėlėje elnio galvą, išdrožtą iš medžio, pritvirtintą prie sienos geležinėmis grandinėmis.
Apie Žemąją Panemunę svečias rašo taip: „Vingiuotu, žolėmis apžėlusiu keliu kopiau į aukštumoje esančią terasą, kurioje stovi šis pastatas (pilis). Visa ši vietovė vadinama Žemoji Panemunė. Nuo seno Panemunė priklausė Tiškevičiams. Vienas šios giminės atstovas buvo pilies fundantorius. Vienoje šių rūmų dalyje gyvenama. Bet apskritai pilis stovi tuščia.
Čia be didelio kiemo su aukštais laiptais ir daržinėmis, liudijančiomis apie buvusio šeimininko didybę, be gražaus, o šiandien apleisto parko, nieko nėra, kuo būtų galima žavėtis. Bet užtai pati vietovė graži, o vaizdai į kitą Nemuno krantą tiesiog kerintys.
Atvykęs į Seredžių, rašo: „Šventašilį, patikėjęs vietiniam žvejui savo laivelį, nuvažiavau brička į kaimyninę Ilguvą. Yra vietų, kur praleidęs nors vieną valandą, neužmiršti jų visą gyvenimą. Tokia vieta, tai Ilguva, pamokanti kiekvieną, kuris vertina senovę. Pačioje Nemuno pakrantėje stūkso seni dideli rūmai gražūs paprastumu, plačiu svetingumu.”
Apie kairėje Nemuno pusėje stovintį Gelgaudiškį kelionės įspūdžių autorius pastebi: „Prieš kurį laiką Gelgaudiškis buvo garsus savo eikliaisiais žirgais ir galvijais, o šiandien jis žinomas savo šveicarišku sūriu, kuris čia išdirbamas. Ir ši vietovė turi savo praeities puslapį. Ir šis puslapis vainikuojamas karo mūšiais. Ant pilies kalno vadinto Bejerburgu (greičiausiai tai yra Jurbarkas), Bavarijos kunigaikštis Henrikas pastatė tvirtovę, apsuptą giliais kanalais, reikalui esant užpildomais Nemuno vandenimis.
Savo įspūdžius turistas baigia žodžiais , kupinais susižavėjimo Nemunu ir jo apylinkėmis.
Prisiminimai užfiksuoti 1864 metais.
Tomas Sušinskas
