Ukrainiečiai ir toliau neskubėdami mėgina pastūmėti okupantų pajėgas prie Kupiansko ir Limano, pamažu gerina savo taktinę padėtį jų apylinkėse. Rusai mėgina sustiprinti gynybą ir neleisti prasiveržti.
Panaši situacija ir prie Chersono, kur ukrainiečiai spaudžia rusus, o pastarieji vis dar apsigina, kartais išdrįsdami surengti nedideles kontratakas. Abi pusės bando viena kitai padaryti kiek galima didesnių nuostolių.
Rusijos pajėgos iššauna vis mažiau raketų, tačiau daugėja aviacijos smūgių ir artilerijos apšaudymų, nukreiptų į civilius objektus. Vėlgi įprasta rusų taktika – kuo labiau jiems nesiseka fronte, tuo įnirtingiau jie atakuoja civilius, mėgindami įbauginti Ukrainos visuomenę.
Ir toliau okupantus labai neramina ukrainiečių pajėgų telkimas ir nedideli, bet vis dažnėjantys puolimai Zaporižės kryptyje. Pasak rusofašistų, Ukrainos pajėgos planuoja didesnį puolimą Orichivo ir Huliajpole rajonuose, todėl rusai čia taip pat stiprina savo gynybą.
Nežiūrint į rudenėjančius orus, Ukrainos fronte gana karšta. Ukrainiečiai toliau išlaiko iniciatyvą ir yra aktyvesni. Rusams trūksta pajėgų, todėl regionų valdžia vis labiau ir labiau spaudžiama formuoti naujus už pinigus kariauti einančių savanorių dalinius. Vietinė valdžia daro viską, kad tokius savanorius surinktų, tačiau iš jų suformuoti kariniai vienetai yra prastai parengti, neturintys patirties ir bendrumo jausmo, kuris atsiranda reguliarių pajėgų dalinyje bendros tarnybos ir pratybų metu. Tokia komplektavimo sistema rusų karinei vadovybei neleidžia surengti normalaus kumščio puolimui, gaunasi tik kamščiai, skirti užkamšyti skylėms vis labiau vandens prisisėmusiame Rusijos karo mašinos korpuse.
Kai kur yra ir savi niuansai. Pvz., didžioji dalis Čečėnijos „savanorių“, pasiųstų kariauti į Ukrainą, yra (buvo) vietinės Rosgvardijos ir policijos pareigūnai. Juos išsiuntus, staiga pritrūko 2400 žmonių šiose struktūrose, skubiai ieškomas toks skaičius pareigūnų. Ieško naujų, matomai nelabai tikisi, kad iš karo greitai grįš. Ir ar iš viso grįš…
Nesisekant fronte, staiga ėmė ir iš numirusių prisikėlė klausimas dėl neva JAV biolaboratorijų Ukrainoje. Klausimas tai atgyja, tai vėl numiršta, šį kartą buvo negyvas gana ilgą laiką. Būtent „klausimas“, nes Rusijos propaganda sukūrė objektą, dėl kurio klausimų yra visada, o atsakymų – nėra. Jis, klausimas, jau seniai niekam neįdomus, bet kai jau visiškai nėra ką pasakyti, yra ištraukiamas, nupučiamos dulkės ir nešiojamas kaip transparantas per socialistines šventes. Pakui vėl padedamas į propagandos reikmenų sandėlį.
Kremliaus propaganda pradėjo skleisti melą apie neva Mykolajivo rajone veikiantį anti-ukrainietišką „pogrindį“. Pasakojamos visiškai idiotiškos istorijos, mėginant rasti atsvarą realaus ukrainiečių pasipriešinimui rusų okupuotose teritorijose.
Visas šitas propagandos suaktyvėjimas yra paskatintas Rusijai nepalankios padėties fronte. Tokios nepalankios, kad vėl labai staigiai prasidėjo bruzdesys dėl okupuotų teritorijų aneksavimo – vienu metu separatistinė užgrobtų Luhabsko, Donecko „parlamentai“ ir Chersono „gyventojai“ (ten separatistinio darinio ir „parlamento“ sudaryti okupantai dar nespėjo) pareikalavo nedelsiant surengti referendumus dėl „stojimo“ į Rusijos federaciją. Tuo pačiu Kremliaus ruporai pradėjo priminti, kad Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą, jeigu bus pasikėsinta į Rusijos teritoriją.
Ką gi, matome antrą etapą pamėginti iš Ukrainos atplėštas teritorijas pridengti aneksija ir branduolinio ginklo panaudojimo šantažu. Vadinasi, fronte agresoriui visai ne pyragai.
Slava Ukraini!
